Dar praėjusiame kolegijos posėdyje aptarus socialinių, kultūros ir sveikatos įstaigų veiklą, kovo 26-osios popietė buvo skirta rajono švietimo įstaigoms. Kolegijai pristatytos veiklos ataskaitos gana greitai sudėliojo bendrą vaizdą. Rajono švietimo įstaigos susiduria su maždaug tais pačiais iššūkiais: mažėjančiu vaikų skaičiumi, augančiais specialiųjų poreikių mastais, specialistų trūkumu ir vis sudėtingiau pamatuojamais ugdymo rezultatais. Visa tai verčia švietimo bendruomenę ne tik dirbti, bet ir nuolat ieškoti atsakymų, kaip prisitaikyti prie besikeičiančios realybės.
Demografinė realybė nedžiugina
Iš viso kolegijos nariai kalbėjosi su dvylikos įstaigų vadovais ar jų atstovais. Visų jų lūpomis ne kartą nuskambėjo ta pati mintis apie vaikų mažėjimą. Tendencija ypač ryški ikimokykliniame ugdyme. Šakių ikimokyklinio ugdymo mokyklos „Maži žingsneliai“ direktorė Lina Viliūšienė dalijosi, kad šiemet iš darželio į mokyklą išleidžiami 74 vaikai, o naujų prašymų kol kas tik 27. „Situacija tokia, kokia yra, todėl belieka joje ieškoti pliusų“, – sakė ji, pabrėždama, kad mažesnės grupės leidžia skirti daugiau individualaus dėmesio kiekvienam vaikui.
Panašios nuotaikos ir bendrojo ugdymo įstaigose. Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje, pasak vadovės Nijolės Šapolienės, taip pat mažėja darželinukų, o žvelgdama į priekį ji garsiai svarstė, ar tik neteks kalbėti ir apie mokyklų jungimą.
„Tik turint pakankamą mokinių skaičių galima užtikrinti kokybišką ugdymą, sukaupti reikiamus išteklius ir pritraukti specialistų“, – dalijosi mintimis direktorė. O jos mintis pratęsė ir vėliau kalbėjęs Griškabūdžio gimnazijos direktorius Arūnas Šalnaitis: „Mažos mokyklos šiandien susiduria su dilema – tarp siekio išlikti, priimant visus norinčius mokinius, ir tarp noro orientuotis į aukštesnius akademinius rezultatus. Deja, šiuos du tikslus suderinti ne visada pavyksta.“
Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos ir Sintautų pagrindinės mokyklos direktorius Romualdas Vadluga prabilo ir apie socialinį kontekstą, mat dalis mokinių ateina iš socialiai jautresnės aplinkos, tačiau kartu pasidžiaugė, kad Kudirkos Naumiestis išlieka patrauklia mokymosi vieta ir kaimyninių rajonų vaikams. Panemunių mokyklos-daugiafunkcio centro Lekėčių skyriuje taip pat mokinių skaičius šiek tiek mažėja, nepadeda ir faktas, kad į miestelį atsikrausto vis daugiau kauniečių.
Iš vadovų pasisakymų buvo galima justi bendrą nuotaiką – gyvenama laukimu, nujaučiant, kad mokinių skaičius ateityje greičiausiai ir toliau mažės.
Ryškėja specialistų trūkumas
Kitas vis dažniau pasigirstantis ir kolegijoje diskutuotas klausimas buvo specialistų trūkumas. Šakių rajono meno mokyklos vadovas Einaras Martinaitis atvirai įvardijo problemą: „Tai ne rajono, o visos Lietuvos problema.“ Jo teigimu, jaunų specialistų trūkumas šiandien jaučiamas net didžiuosiuose miestuose, o mažesnėse vietovėse išlaikyti kvalifikuotus pedagogus dar sudėtingiau. Panemunių mokyklos skyriuose, o ir kitur, dalis mokytojų dirba per kelias įstaigas, per ilgąsias pertraukas važinėja tarp gyvenviečių. Kol kas toks susiklostęs modelis veikia, tačiau diskusijoje nuskambėjo abejonė, kiek ilgai jis bus tvarus.
Gelgaudiškio „Šaltinio“ ugdymo centro Konsultavimo skyriaus vedėja Dalia Kasperavičienė pripažino, kad centre labai trūksta ergoterapeuto, o kitas su specialistais susijusias problemas jie sprendžia viduje – darbuotojai persikvalifikuoja, mokosi, tačiau ateityje, keičiantis kartoms, situacija gali tapti komplikuota.
Įtraukusis ugdymas: teorija ir realybė
Viena jautriausių ir daugiausiai pamąstymų bei pasidalijimų sulaukusių temų buvo specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. D. Kasperavičienė pabrėžė, kad nors įtraukusis ugdymas yra prasminga kryptis, tačiau lieka daug „bet“... Pasak jos, ne visais atvejais toks ugdymas veikia vienodai gerai, ypač jei kalbama apie sudėtingus autizmo spektro atvejus.
„Kartais pamatai, kad kenčia pats vaikas“, – dalijosi ji, palaikydama mintį, kad kiekvienam atvejui reikia individualaus sprendimo.
Švietimo pagalbos tarnybos vardu kalbėjusi laikinai direktorės pareigas einantis Inga Sorakienė atskleidė ir praktinę pusę – vertinimo procesai ilgi, eilės neišvengiamos, patys įrankiai dažnai sudėtingi ir vaikams, ir specialistams. O bendrojo ugdymo mokyklos susiduria su kasdienius iššūkius pažeriančia kasdienybe, kai reikia suderinti skirtingus gebėjimus vienoje klasėje ir išlaikyti bendrą mokymosi tempą.
Ataskaitos ir skaičiai yra, bet ar jie viską pasako?
Diskusijoje ne kartą grįžta prie klausimo, ar įmanoma realiai pasverti mokyklose įgyvendinamų veiklų, projektų naudą ir kaip išvis reikėtų vertinti mokyklų darbą. Šakių „Varpo“ mokyklos direktorius Mindaugas Venckūnas nepraleido progos pasidžiaugti, kad nacionaliniame mokinių pasiekimų patikrinime iš 107 ketvirtokų 26 pasiekė aukštesnįjį lygį, tiesa, aštuoni nepasiekė minimalaus. Tačiau kartu pabrėžė, kad tai – tik momentinė patikra, neturinti lemiamos reikšmės vaiko ugdymo keliui. Griškabūdžio ir Kudirkos Naumiesčio gimnazijų vadovai taip pat akcentavo, kad skirtingų metų ir kartų rezultatai sunkiai palyginami, nes skiriasi ir patys mokiniai, ir vertinimo sistemos. Naumiestiečiai sulaukė kolegijos narių pagyrimų už itin aktyvią ir turtingą projektinę veiklą. Į tai R. Vadluga reagavo entuziastingai, pabrėždamas, kad šioje srityje jaučiasi „kaip žuvis vandenyje“, todėl ir ateityje projektų jo vadovaujamoje įstaigoje nemažės. Vis dėlto, kalbant plačiau apie seminarų, projektų ir įvairių veiklų gausą, kurios netrūksta nė vienoje mokykloje, kone vieningai pripažinta, kad jų realų poveikį ugdymo kokybei įvertinti vis dar sudėtinga.
Pasidžiaugti yra kuo
Nepaisant iššūkių, visos įstaigos kasdien ieško sprendimų – tiek ugdymo procese, tiek spręsdamos kasdienius praktinius klausimus. Jaunimo kūrybos ir sporto centro vadovė Roma Paškevičiūtė džiaugėsi, kad centras plečia veiklas – čia ugdomas 231 mokinys, o plaukti mokosi visi rajono antrokai ir dar apie 150 vaikų papildomai. Taip pat greta pastato įrengta padelio aikštelė, atnaujinta treniruoklių salė, tačiau infrastruktūros gerinimui nuolat reikalingos investicijos. Meno mokyklos bendruomenė džiaugiasi atsigavusiomis pučiamųjų instrumentų muzikinėmis tradicijomis Gelgaudiškyje, o „Maži žingsneliai“ nuolat visais būdais stiprina ugdymo kokybę per naujas programas ir su nekantrumu laukia pastatų renovacijos.
Kolegijos posėdis dar kartą išryškino kasdienę rajono švietimo įstaigų realybę – nuolatinį balansavimą tarp galimybių ir kintančių sąlygų. Viena vertus, mokyklos ir ugdymo centrai kryptingai stiprina bendruomenes, ieško būdų gerinti ugdymo kokybę, skatina iniciatyvas ir stengiasi pritraukti stiprius specialistus. Kita vertus, vis labiau jaučiamas mažėjančio vaikų skaičiaus spaudimas, augantis specialistų trūkumas ir sudėtingėjantys ugdymo poreikiai.
Išklausius skirtingų įstaigų patirtis, atsiskleidė gana vientisas rajono švietimo paveikslas: vienur daugiau optimizmo, kitur – daugiau nerimo, tačiau beveik visur išlieka tas pats siekis – prisitaikyti prie besikeičiančios realybės ir, nepaisant aplinkybių, užtikrinti kuo kokybiškesnį ugdymą.
Arūnas iš Ringaudų:
