Mokytojui Alvydui Grinkevičiui ši Rugsėjo 1-oji – jau keliasdešimta. Įspūdingos atostogos, nuvedusios net į Gobio dykumą Mongolijoje, baigėsi, prasideda gerai pažįstama rutina. Tiesa, ji nebus visai tokia pati – nuo šių metų fizikos, matematikos ir informatikos jis mokys tik Lukšiuose, o Šakiuose lieka šaškių būrelis ir mažieji šaškininkai. Praėjusiais metais subiro nemažas derlius prizinių vietų, pelnytų šalies čempionatuose, moksleiviai pagerbti ir savivaldybėje. Mokytojui tai svarbu, bet dar svarbiau parodyti vaikams kryptį, sudominti pasauliu ir jo įvairove – duoti, ką pats yra gavęs iš savo svajonių mokytojų Kriūkuose.
Nuo mažų dienų traukė skaičiavimo mašinos
Pakylėtų emocijų ir tradicinių kardelių lydimą pradžią A. Grinkevičius pasitinka ramiai – turint ilgą mokytojavimo patirtį, vargu, ar gali būti kitaip. Pirmasis jo, mokytojo, rugsėjis nuskambėjo1989-aisiais gimtuosiuose Kriūkuose.
„Vilniaus universiteto Fizikos fakultetą baigiau 1985 m. Buvau gana aukštoje pozicijoje, galėjau likti Vilniuje, dirbti universitete ar Fizikos fakultete, bet man, atėjusiam iš kaimo, norėjosi kažko individualesnio. Pasirinkau Prienų sklandytuvų gamyklą. Vienintelė tokia Sovietų Sąjungoje gamykla buvo aprūpinama brangiomis medžiagomis ir technika, naudotos pagal tuos laikus modernios technologijos, tad to individualumo tikrai netrūko, buvo įdomu. Tačiau gyvenimo sąlygos čia buvo sudėtingos. Neilgai teištvėrėme. Pagausėjus šeimai žmona tiesiai iš ligoninės išvažiavo pas mano tėvus“, – prisimena A. Grinkevičius, pats Prienus palikęs dar po metų.
Kriūkuose jaunam specialistui pasiūlyta matematikos mokytojo pozicija ir nuo pirmos dienos – daug pamokų. Po 13 m. ir šis etapas baigėsi. Žmonai sukūrus verslą, šeima persikėlė į Šakius, o A. Grinkevičius ėmėsi mokyti informatikos „Varpo“ mokykloje. Ir pats vėl kibo į mokslus – studijavo informatiką Kauno technologijos universitete.
Paklaustas, kam prireikė antro diplomo, jis sako pradėsiąs nuo įdomios istorijos. Mokantis pradinėse klasėse, atsimena, gavo mokytojos užduotį nupiešti, kuo bus užaugę. Alvydas norėjo pavaizduoti skaičiavimo mašiną. Kadangi pačiam nesisekė, paprašė draugo, šis nupiešęs... dūdelę.
„Skaičiavimo mašinos nesugebėjau nupiešti, bet ta sritis – matematika, skaičiavimo technika, programavimas visada labai traukė. Į fiziką mane nukreipė klasės auklėtojas. Buvau gabus ir jai, atstovavau rajonui respublikinėse olimpiadose, kartą bronzą esu gavęs. Įstojau mokytis fizikos, nors matematika buvo labiau prie širdies“, – prisipažįsta pašnekovas.
Jis atsimena technologinio virsmo, prie kurio teko ir pačiam prisiliesti, laikus. Sklandytuvų gamykloje Prienuose dar veikė skaičiavimo centras, bet jau pradėjo atsirasti pirmieji asmeniniai kompiuteriai – pirma rusiški DVK, vėliau ir vakarietiški IBM. Alvydas praleisdavo prie jų ilgas valandas atlikdamas tyrimus, apdorodamas duomenis, sako, kibdavęs į juos su dideliu azartu. 1991-aisiais IBM kompiuteris atkeliavo ir į Kriūkus. Mokykla jį gavo kaip pirmojo pilotinio projekto Lietuvoje dalyvė. Tada tai prilygo stebuklui. Atsimena, iš Kriūkų kilęs matematikos dėstytojas negalėjo atsistebėti – tuo metu Vilniaus universiteto Matematikos fakultete tokių nebuvo.
„Ankstyvoji kompiuterija buvo įdomus dalykas. O, lėtas internetas arba nėra interneto – šiandien sakome. Juokinga klausyti. Tada, siųsdami 300 kilobaitų failą, laukdavome valandą ir dar ilgiau. Kietasis diskas būdavo 20 megabaitų. Ne gigabaitų! Tai vos 20 pusėtinos kokybės nuotraukų. Patyriau visą kompiuterių evoliuciją“, – sako mokytojas, kompiuterijos, programavimo virusu užkrėtęs ne vieną kartą, jo auklėtiniai skynė laurus olimpiadose, o moksleivis Algirdas Jėčys iš Kriūkų – „kaimo mokyklos!“ – yra tapęs prestižinio Kazickų šeimos fondo moksleivių programavimo ir IT konkurso nugalėtoju. Tokios sėkmės istorijos ypač šildo.
Švietimas skendi rūke
Bet yra ir kas stebina. Prieš pat pokalbį A. Grinkevičius bandė pagelbėti kolegei prisijungti prie ką tik startavusios centralizuotos priėmimo į valstybės finansuojamus būrelius programos. Sistema nepasidavė net informatikui – kelios valandos nuplaukė perniek.
„Klaidžioji kaip Styveno Kingo rūke. Nors turi būti paprasta, aišku kiekvienam vartotojui, – peikia naujovę, per kurią tėvams tenka registruotis ne tik į būrelius, bet ir į mokyklas bei darželius, pašnekovas. – Kingo „The Mist“ – rūkas arba mistika, kur visi kažkur važiuoja, bet neaišku kur, kokiu tikslu ir kas laukia už kampo, – tai ir apie mūsų švietimą apskritai. Užpernai 35 balų greitis – pernai numeskit iki 25... Švietimas važinėja rūke.“
Klausiamas, ar išeina tiesiog mokyti vaikus, nenutolti nuo prasmės, A. Grinkevičius negaili gero žodžio Lukšių Vinco Grybo gimnazijai. Anot jo, biurokratija čia nesureikšminama, puikus mikroklimatas, yra laisvės mokyti nesistengiant įtilpti į auditorių reikalavimų rėmus. Tokia terpė palanki kūrybiškumui.
„Su rezultatais gal prasčiau, bet nėra ką norėti – esame rajono gimnazija, ne visada pavyksta išspausti daugiau. Orientuojamės į tą kartelę, kuri yra pasiekiama mokiniams. Ir galiausiai ne tik rezultatas svarbu. Mokytojo bendravimas su mokiniu yra apie gyvenimą, apie akiračius ir horizontus. Kiekvienas turime savas patirtis, savas klaidas ir išmoktas pamokas, galime bandyti dalintis jomis su mokiniais“, – apie tai, kokia yra švietimo misija, kalba A. Grinkevičius, pabrėždamas, kad ryšys abipusis – mokiniai taip pat formuoja jo požiūrį į kai kuriuos dalykus, padeda atrasti nepažintus pasaulius.
Nuo tiksliuko iki menininko
Paties mokytojo horizontai driekiasi plačiai. Jam visada svarbūs buvo pomėgiai – vieniems atsidavęs nuo jaunystės, bet nuolat atranda ir naujų. Šiuo metu Alvydas žaidžia už Lietuvos rinktinę Europos šachmatų čempionate susirašinėjant.
Kelionių geną A. Grinkevičiui įskiepijo geografijos mokytoja Milda Kunevičiūtė, beje, Kriūkuose mokiusi ir Alvydo mamą, buvusi jos klasės auklėtoja. Didelė pramoga buvo mokytojos organizuoti turistiniai žygiai, išvykos su nakvyne – pačios vertingiausios geografijos pamokos. Dabar pats jų ieško keliaudamas po visą pasaulį. Šią vasarą buvo pasiekęs Gobio dykumą Mongolijoje, pernai – Borneo džiungles, seniausius pasaulio miškus.
„Man buvo svarbu logika, matyt, toks gimiau. Bet augdamas gavau ir meno dalykų. Dėka jų esu vaidinęs Sicilijoje, antikiniame amfiteatre, dviejuose spektakliuose – su „Varpo“ dramos studija 10 m. važinėjome į ten rengiamą pasaulinį antikinio teatro jaunimo festivalį. Gitara taip pat atsirado dar mokykloje. Tada visi bandėme groti, o kai kolūkis nupirko aparatūrą, penkiese susibūrėme į grupę, aš grojau bosine gitara. „Tai mes“ – taip vadinomės – nežymi grupelė, bet Kriūkų istorijoje ji buvo gana svarbi. Atskilome nuo kultūros namų, buvome tokie lyg neformalūs. Pagročiau kai ką ir dabar, bet šį pomėgį esu užleidęs. Kadaise priklausiau Šakių gitaristų klubui, grojome net „Baltajame Štralyje“ – Signatarų namuose Vilniuje“, – pasakoja mokytojas. Meniniai pomėgiai A. Grinkevičiaus gyvenime sudaro netrumpą sąrašą. Jame – ir eilės, kol kas kuriamos tik į stalčių, ir gerą dešimtmetį gyvuojantis kino klubas, ir sėkmės lydima, kasmet finalus pasiekianti protmūšių komanda.
Jis kalba, kad Kriūkuose turėjęs ne vieną svajonių mokytoją, gebėjusį sudominti, pastūmėti reikiama kryptimi. Pačiam irgi rūpi pasiūlyti vaikams prasmingą veiklą, atitraukiančią juos nuo telefono mygtukų maigymo. Viena tokių veiklų – A. Grinkevičiaus vadovaujamas šaškių būrelis. „Varpo“ mokykloje jį lankantys pradinukai skina laurus – praėjusiais mokslo metais šalies vaikų čempionatuose pelnė prizines vietas, už tai savivaldybėje apdovanoti piniginiais prizais.
Šaknys – iš tvirtos ir turtingos žemės
Šaškes Alvydas atsimena iš savo vaikystės. Šeima gyveno Rimašiškiuose (Kriūkų sen.), vienkiemyje be elektros. Vakarais visi susėsdavo prie žibalinės lempos. Tėvai žaisdavo šaškėmis, būdavo muzikuojama – senelis grodavo bajanu, Alvydas mandolina, jo sesuo būgneliu. Namuose raštas buvo pagarboje. Senelis vaikams skaitydavo Bibliją, Alvydas skaityti mokėsi iš jo prenumeruotų žurnalų „Mokslas ir gyvenimas“. Lankyti mokyklą jis pradėjo skaitydamas dviem kalbomis: lietuviškai ir rusiškai.
Jam buvo septyneri, kai vienkiemio nebeliko. Kolūkinis sodybų naikinimo vajus sunaikino gimtinę, šeimą persikėlė į Kriūkus.
„Viską puikiai atsimenu. Jei būčiau dailininkas, nupieščiau labai tiksliai. Troboje buvo svečių kambarys su grindimis, kitur – asla. Vaikų ten nelabai leisdavo, bet sekmadieniais visi sueidavome klausytis radijo su tokiomis didelėmis sunkiomis batareikomis. Svarbiausia man buvo „Radijo teatras“, prasidėdavęs 12.05 val.“, – nostalgiškais prisiminimais dalijasi A. Grinkevičius.
Namus supo didžiulis sodas. Tarp obelų ir kriaušių augo trys ypatingi medžiai: tėvų vestuvių proga pasisodintas maumedis, sūnui skirtas ąžuolas, dukrai – liepa. Jis tebeturi iš savojo ąžuolo sumeistrautą suoliuką.
Mokytojas jau pradėjo savo prisiminus guldyti į Šakių kalendorių. Jie išliks, liudys pasaulį, iš kurio pats atėjo ir tęsia jį savo darbais. Apmąstydamas vietą, kurioje yra įleidęs šaknis, A. Grinkevičius sako, kad provincija vis dar nuvertinama.
„Mes galime ir protmūšiuose, ir šaškių čempionatuose konkuruoti. Turime kultūrą, sportą... Ir žmonės čia arčiau vienas kito, tas turbūt svarbiausia. Kai išeinu į miestą, Šakiuose su manimi sveikinasi kone kiekvienas. Tiek vaikai, tiek vyresni, buvę mokiniai ar pažįstantys mane kaip mokytoją. Grįžtamasis ryšys man labai svarbus, jis patvirtina, kad per gyvenimą nebuvau prisidirbęs, kad esu gerbiamas“, – svarsto A. Grinkevičius, su šypsena pridurdamas, kad tai primena, kad pats jau nebe jaunyn.
Vitas iš Šakių:
