Kaip paaiškino Greta Unguvaitytė ir Jonas Aliukas, urnas lipdo namuose, kur yra įsirengę specialią keramikos degimo krosnį ir dirbtuves. Asmeninio archyvo nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kalbamės su kraštiete Greta Unguvaityte apie jos kuriamas urnas. Tiesa, kitokias nei įprastos – nėra nei vienos tokios pačios, kaip ir nėra nei vieno tokio pat žmogaus.
G. Unguvaitytė kilusi iš Sintautų. Čia prabėgo jos vaikystė, mokslo metai Sintautų pagrindinėje mokykloje. Kraštietė pripažįsta gana anksti supratusi, kad gyvenimo kelyje su menu nesiskirs, todėl dar gyvendama Sintautuose lankė Šakių meno mokyklą, vėliau mokėsi Šakių „Žiburio“ gimnazijoje.
„Visuomet buvau aktyvi tiek meno, tiek kitose srityse. Veiklos nestigdavo – su draugais ir patys rengdavome įvairius užsiėmimus, parodas. Visas tas laikas ir patirtis man davė labai daug – suformavo mane ne tik kaip žmogų, bet ir davė pagrindus kūrybiniam keliui“, – pasakoja Greta.
Baigusi mokyklą G. Unguvaitytė pradėjo studijuoti gaminių ir aplinkos dizainą Vilniaus dailės akademijoje.
O kaip kraštietei kilo mintis imtis tokios neįprastos veiklos – kurti urnas? Pasak pašnekovės, viskas prasidėjo dar studijų metais.
„Mintys apie laidojimo sferoje egzistuojančius objektus galvoje sukosi jau anksčiau, bet idėja apie urnas aplankė gana netikėtai. Svarstydama apie bakalauro darbo temą turėjau ir kitų minčių, tačiau pamąstymas apie urnas buvo visapusiškai geriausias, reikalingiausias. Visi palaikė šią idėją“, – pasakoja dizainerė ir priduria, palaikymo sulaukusi ir iš gyvenimo draugo Jono Aliuko, su kuriuo kartu ir įgyvendina sumanymus.
„Vienas kitam labai padėjome kurdami baigiamuosius darbus. Stiprios Jono žinios apie keramiką mane gelbėjo susidūrus su kiekvienu kūrybiniu sunkumu. Praėjus beveik ketveriems metams po studijų mes abu ištobulinome urnų dizainą, gamybos technologiją – abipusiai norėjome, jog tai būtų mūsų mažo verslo pradžia“, – pasakoja G. Unguvaitytė.
Jaunų menininkų pagamintų urnų kolekcija buvo įvertinta 2019 m. vykusiame „Gero dizaino“ konkurse. Greta sako, kad nacionalinis dizaino įvertinimas jai suteikė pasitikėjimo, motyvacijos kurti toliau. Todėl Greta ir Jonas parašė prašymą Kultūros tarybai, kuri skiria stipendijas individualiems menininkams ir kultūros kūrėjams, ir pusei metų gavo finansavimą. Pora gautą stipendiją paskyrė sklaidai, nusipirko reikiamų medžiagų. Taip prieš maždaug dvejus metus buvo įkurtas gamybos verslas „Circulus urns“.
„Jau buvome sukūrę naujų produktų, tinklalapį, turėjome pirmuosius partnerius, su kuriais bendradarbiaujame iki šių dienų. Dalyvavome parodose. Tai suteikė nemažai žinomumo, todėl laikyčiau šį metą kaip mūsų verslo pradžią, – sako kraštietė ir priduria, kad pats pavadinimas reiškia gyvenimo ratą, pasikartojantį ciklą, amžinybę. – Jam pasirinkome lotynišką žodį „circulus“ (ratas, apskritimas) – jis puikiai atitinka pačių urnų dizainą ir idėją.“
Urnas Greta ir Jonas lipdo namuose, yra susikūrę jaukų kampelį-studiją. Kraštietė sako, kad gamyba užtrunka nemažai laiko, kadangi urnos keraminės. Jas reikia ne tik nulipdyti, bet ir išdžiovinti, du kartus išdegti, glazūruoti.
„Visa tai yra rankų darbas, kiekviena urna unikali, todėl mes su Jonu labai kruopščiai dirbame iki paskutinės detalės“, – pasakoja Greta.
Ji atskleidžia ir daugiau gamybos subtilybių. Pavyzdžiui, kad urnos būtų patvarios, naudoja šamotinį molį. Tai molis su smulkiais akmenukais, kurie suteikia atsparumo drėgmei ir temperatūrų svyravimams. Gaminius dega specialioje krosnyje, kuri gali pasiekti 1000 laipsnių temperatūrą. Urnos degamos du kartus – nulipdžius ir nuglazūravus.
Greta sako, jog urnas lipdo, kai jaučia norą kurti, kai nereikia skubėti, kadangi procesas yra ilgas, vienai urnai nulipdyti reikia kelių dienų. Urnų lipdymas porai nėra pagrindinis pajamų šaltinis – abu jie turi kitus darbus.
Paklausus apie konkurenciją, Greta pasakojo, kad yra keletas menininkų, kuriančių rankų darbo urnas, tačiau konkurentais jų nelaiko.
„Mūsų urnos išsiskiria dizaino prasme. Mes su Jonu esame minimalizmo atstovai, o kitų kuriamos urnos daugiau dekoratyvinės“, – atskleidžia kraštietė.
Šiuo metu pora bendradarbiauja su laidojimo paslaugas teikiančiais verslais, tikisi, kad ateityje pavyks patekti ir į Europos rinką.
„Tai tarsi gyvenimo gijomis išvagoti daiktai. Jų faktūra kuria planetiškumo įspūdį – turi panašumo į mėnulio ir kitų planetų paviršius, o spalvos kruopščiai atrinktos, išsaugant žemišką paletę. Tyrinėjant faktūrą akimis bei prisilietimais, galima ramiai pamąstyti apie jau anapilin išėjusį artimą žmogų, – sako kraštietė ir priduria: – Pagrindinės urnų detalės – kamščiai su kiauryme – aklinai neuždaro urnos. Jie tarsi tampa sielos vartais, leidžiančiais žmogui ramiai išeiti į kitą gyvenimą.“
Urnos yra pavadintos lotyniškais žvaigždynų vardais. Anot Gretos, nuo seno žmonės tiki, kad miręs žmogus atgimsta žvaigžde danguje. Tai labai gražus mitas, kurį pora stengiasi puoselėti.
Kraštietė atskleidžia, kad įkvėpimo visada semiasi iš gamtos, nes abu su Jonu yra gamtos mylėtojai. Todėl ir siekė sukurti tokį objektą, kuris būtų kuo arčiau natūralumo, žemiškas.
Teiraujamės, ką jaučia lipdydami urną? Pasak Gretos, svarbiausia yra perteikti ramybę.
„Visada jaučiame didelę atsakomybę, atiduodame tikrai daug savęs. Manome, kad urna yra labai svarbus daiktas, palydintis žmogų į paskutinę kelionę, todėl stengiamės ją išpuoselėti iki paskutinės detalės“, – sako Greta.
Kraštietė atskleidžia, kad kuriant verslą būta ir sunkumų, pirmiausia su reklama. Gretos nuomone, urnos nėra labai džiuginantis objektas, tad rasti būdų, kaip pasiekti žmones, kaip parodyti savo kūrybą, buvo tikrai nelengva.
Be abejo, domina ir ateities planai. Pašnekovė neslepia, kad sustoti neketina, o siekia tobulėti tiek kurdama urnas, tiek naujus produktus.
„Šiandien svarbiausias mūsų tikslas pasiekti platesnius vandenis ir užmegzti ryšius su tarptautiniais partneriais. Tai mums būtų didelis pasiekimas“, – pokalbį užbaigia G. Unguvaitytė.
O kaip kraštietei kilo mintis imtis tokios neįprastos veiklos – kurti urnas? Pasak pašnekovės, viskas prasidėjo dar studijų metais.
„Mintys apie laidojimo sferoje egzistuojančius objektus galvoje sukosi jau anksčiau, bet idėja apie urnas aplankė gana netikėtai. Svarstydama apie bakalauro darbo temą turėjau ir kitų minčių, tačiau pamąstymas apie urnas buvo visapusiškai geriausias, reikalingiausias. Visi palaikė šią idėją“, – pasakoja dizainerė ir priduria, palaikymo sulaukusi ir iš gyvenimo draugo Jono Aliuko, su kuriuo kartu ir įgyvendina sumanymus.
„Vienas kitam labai padėjome kurdami baigiamuosius darbus. Stiprios Jono žinios apie keramiką mane gelbėjo susidūrus su kiekvienu kūrybiniu sunkumu. Praėjus beveik ketveriems metams po studijų mes abu ištobulinome urnų dizainą, gamybos technologiją – abipusiai norėjome, jog tai būtų mūsų mažo verslo pradžia“, – pasakoja G. Unguvaitytė.
Jaunų menininkų pagamintų urnų kolekcija buvo įvertinta 2019 m. vykusiame „Gero dizaino“ konkurse. Greta sako, kad nacionalinis dizaino įvertinimas jai suteikė pasitikėjimo, motyvacijos kurti toliau. Todėl Greta ir Jonas parašė prašymą Kultūros tarybai, kuri skiria stipendijas individualiems menininkams ir kultūros kūrėjams, ir pusei metų gavo finansavimą. Pora gautą stipendiją paskyrė sklaidai, nusipirko reikiamų medžiagų. Taip prieš maždaug dvejus metus buvo įkurtas gamybos verslas „Circulus urns“.
„Jau buvome sukūrę naujų produktų, tinklalapį, turėjome pirmuosius partnerius, su kuriais bendradarbiaujame iki šių dienų. Dalyvavome parodose. Tai suteikė nemažai žinomumo, todėl laikyčiau šį metą kaip mūsų verslo pradžią, – sako kraštietė ir priduria, kad pats pavadinimas reiškia gyvenimo ratą, pasikartojantį ciklą, amžinybę. – Jam pasirinkome lotynišką žodį „circulus“ (ratas, apskritimas) – jis puikiai atitinka pačių urnų dizainą ir idėją.“
Urnas Greta ir Jonas lipdo namuose, yra susikūrę jaukų kampelį-studiją. Kraštietė sako, kad gamyba užtrunka nemažai laiko, kadangi urnos keraminės. Jas reikia ne tik nulipdyti, bet ir išdžiovinti, du kartus išdegti, glazūruoti.
„Visa tai yra rankų darbas, kiekviena urna unikali, todėl mes su Jonu labai kruopščiai dirbame iki paskutinės detalės“, – pasakoja Greta.
Ji atskleidžia ir daugiau gamybos subtilybių. Pavyzdžiui, kad urnos būtų patvarios, naudoja šamotinį molį. Tai molis su smulkiais akmenukais, kurie suteikia atsparumo drėgmei ir temperatūrų svyravimams. Gaminius dega specialioje krosnyje, kuri gali pasiekti 1000 laipsnių temperatūrą. Urnos degamos du kartus – nulipdžius ir nuglazūravus.
Greta sako, jog urnas lipdo, kai jaučia norą kurti, kai nereikia skubėti, kadangi procesas yra ilgas, vienai urnai nulipdyti reikia kelių dienų. Urnų lipdymas porai nėra pagrindinis pajamų šaltinis – abu jie turi kitus darbus.
Paklausus apie konkurenciją, Greta pasakojo, kad yra keletas menininkų, kuriančių rankų darbo urnas, tačiau konkurentais jų nelaiko.
„Mūsų urnos išsiskiria dizaino prasme. Mes su Jonu esame minimalizmo atstovai, o kitų kuriamos urnos daugiau dekoratyvinės“, – atskleidžia kraštietė.
Šiuo metu pora bendradarbiauja su laidojimo paslaugas teikiančiais verslais, tikisi, kad ateityje pavyks patekti ir į Europos rinką.
„Tai tarsi gyvenimo gijomis išvagoti daiktai. Jų faktūra kuria planetiškumo įspūdį – turi panašumo į mėnulio ir kitų planetų paviršius, o spalvos kruopščiai atrinktos, išsaugant žemišką paletę. Tyrinėjant faktūrą akimis bei prisilietimais, galima ramiai pamąstyti apie jau anapilin išėjusį artimą žmogų, – sako kraštietė ir priduria: – Pagrindinės urnų detalės – kamščiai su kiauryme – aklinai neuždaro urnos. Jie tarsi tampa sielos vartais, leidžiančiais žmogui ramiai išeiti į kitą gyvenimą.“
Urnos yra pavadintos lotyniškais žvaigždynų vardais. Anot Gretos, nuo seno žmonės tiki, kad miręs žmogus atgimsta žvaigžde danguje. Tai labai gražus mitas, kurį pora stengiasi puoselėti.
Kraštietė atskleidžia, kad įkvėpimo visada semiasi iš gamtos, nes abu su Jonu yra gamtos mylėtojai. Todėl ir siekė sukurti tokį objektą, kuris būtų kuo arčiau natūralumo, žemiškas.
Teiraujamės, ką jaučia lipdydami urną? Pasak Gretos, svarbiausia yra perteikti ramybę.
„Visada jaučiame didelę atsakomybę, atiduodame tikrai daug savęs. Manome, kad urna yra labai svarbus daiktas, palydintis žmogų į paskutinę kelionę, todėl stengiamės ją išpuoselėti iki paskutinės detalės“, – sako Greta.
Kraštietė atskleidžia, kad kuriant verslą būta ir sunkumų, pirmiausia su reklama. Gretos nuomone, urnos nėra labai džiuginantis objektas, tad rasti būdų, kaip pasiekti žmones, kaip parodyti savo kūrybą, buvo tikrai nelengva.
Be abejo, domina ir ateities planai. Pašnekovė neslepia, kad sustoti neketina, o siekia tobulėti tiek kurdama urnas, tiek naujus produktus.
„Šiandien svarbiausias mūsų tikslas pasiekti platesnius vandenis ir užmegzti ryšius su tarptautiniais partneriais. Tai mums būtų didelis pasiekimas“, – pokalbį užbaigia G. Unguvaitytė.
Kristina iš Kriūkų:
