Dar lapkričio viduryje UAB „Lauksva“ direktorė Loreta Valaitienė raštiškai kreipėsi į rajono valdžią, Užimtumo tarnybos bei Turizmo ir verslo informacijos centro atstovus, prašydama atkreipti dėmesį į tai, kad Šakiuose ir aplink jaučiamas siuvėjų ir siuvėjų-operatorių stygius, o rajone veikiantis MPRC Kudirkos Naumiesčio skyrius šių profesijų darbuotojų, taip reikalingų gamybinėms įmonėms, neruošia. Porą valandų trukusioje diskusijoje įvairiais rakursais bandyta pasižiūrėti į šią problemą ir nuspręsta, kad postūmis gali įvykti tik išlaikant intensyvų tarpinstitucinį dialogą ir sąžiningai ruošiant namų darbus.

Baigusiems siuvėjo ar siuvėjo-operatoriaus profesinio mokymo programas, sako L. Valaitienė, verslininkai iškart galėtų pasiūlyti patrauklias, šiuolaikiškas, modernia įranga aprūpintas darbo vietas bei palankią aplinką profesiniam tobulėjimui, todėl susitikimas savivaldybėje turėjo vieną aiškų tikslą – kad ateityje būtų inicijuotas minėtų mokymo programų įdiegimas MPRC Kudirkos Naumiesčio skyriuje. UAB „Lauksva“ sėkmingo verslo modelį lemia tai, kad įmonė gamina daug kontraktinių baldų pagal projektus laivams, restoranams, viešbučiams, todėl, pasak vadovės, imti paslaugas iš išorės neišeitų. Įmonės rinkodaros ir pardavimų vadovė Miglė Valaitytė pripažino, jog norint užtikrinti plėtrą ilgalaikėje perspektyvoje personalo klausimas labai opus: „Ateiname ne vien su reikalavimais, bet ir su pasiūlymais bei pasiryžimu dalyvauti dialoge. Šiuo metu įmonės siuvykloje situacija kritinė, nes dalis dabartinių darbuotojų jau kitąmet ruošiasi užtarnautam poilsiui, kai kurios dirba nuo įmonės įsteigimo pradžios, daugiau nei du dešimtmečius, tad kol galėsime galvoti apie plėtrą, reikia sugalvoti, kuo pakeisime turimas siuvėjas, kad galėtume išlaikyti tą pačią darbų spartą.“

Šiuo metu „Lauksvoje“ darbuojasi 12 siuvėjų, iš jų kitąmet trys išeis į pensiją, dviejų specialisčių trūksta jau dabar…

Rajono savivaldybės meras Edgaras Pilypaitis pripažino, kad situacija gana kontraversiška, nes aplink girdisi, kad nėra darbo, o kai pasiklausai įmonių atstovų, supranti, kad nėra kam dirbti, trūksta specialistų, todėl dialogas būtinas, kad išaiškėtų, ką galime daryti dabar, kaip amortizuoti šiandien iškylančius iššūkius. Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, kaip ir, beje, kiti tos dienos diskusijos dalyviai, žvilgsnį kreipia į naujai atsiradusius karjeros specialistus ir pameistrystės priemonę, jis svarstė: „Gal jaunimas net realiai nesuvokia, koks yra laisvų darbo vietų skaičius, kokie įmonių poreikiai. Realiai matau dvi kryptis: suorientuoti ir motyvuoti jaunimą ateiti mokytis reikiamų specialybių, prisijaukinant jas, tarkime, per pameistrystę, kai teorija dėstoma mokykloje, o praktika – darbo vietoje, kita kryptis – vyresnių darbingų žmonių persikvalifikavimas.“

Kad „skauda“ dėl darbo vietų užpildymo, neslėpė ir Užimtumo tarnybos Šakių skyriaus vedėja Aldona Stasiulienė: „Glaudžiai bendradarbiaujame su įmonėmis ir turime atitinkamas rengimo priemones, viena jų – profesinis mokymas. Tačiau dėl siuvėjų, turiu pripažinti, kad tai nepaklausi ir net nusenusi profesija. Mes savo ruožtu bandome motyvuoti ieškančius darbo ta linkme, bet, kaip rodo patirtis, sekasi gana sunkiai.“ Pasak vedėjos, vieniems iškyla mobilumo problemų, kiti nepateisina darbdavio lūkesčių, tretiems kliūtį sudaro per dideli lūkesčiai, amžius ar sveikatos problemos.

„Žinau kiekvieną registruotą žmogų, kuris ieško siuvėjo darbo, asmeniškai pakalbinu, bet šiuo metu gal tik viena pretendentė yra, o jaunimą visuomet supažindiname su darbo rinka, laisvomis darbo vietomis, mokymosi galimybėmis… Pameistrystė pasiteisina, tačiau čia svarbu bendradarbiavimas, finansinės rėmimo priemonės, motyvacija, taip galima po žingsnį judėti į priekį“, – kalbėjo A. Stasiulienė.

Pasak Marijampolės profesinio rengimo centro direktoriaus Gražvydo Juodišiaus, jei „Lauksvos“ rentabilumo poreikis yra maždaug 4–5 siuvėjai per metus, tai valstybės finansuojamos grupės rentabilumas yra 12 asmenų… Tačiau siuvėjai reikalingi ir kitoms rajone veikiančioms gamybos įmonėms.

„Jau nekalbame apie tokią nišinę specialybę kaip baldų apmušėjas, juos patys apsimokome. Jei jau jaunas žmogus apsisprendžia, tai pas mus gauna ir teorines žinias, ir patarimus, ir aplinką, kurioje gali save realizuoti. Tačiau su siuvėjais yra tokia situacija, kad kartais atrodo, jog belieka tik gatvėje šaukti: „Kas norite būti siuvėju?!“ – problemą išsakė L. Valaitienė.

A. Stasiulienė siūlė vėl grįžti prie gyvų susitikimų su potencialiais darbuotojais, kai įmonės atstovai patys patraukliai pristato savo veiklą, galimybes, sąlygas. MPRC Kudirkos Naumiesčio skyriaus vedėja Marija Jurgilienė taip pat tvirtino, jog nuolat vyksta bendradarbiavimas tiek su Užimtumo tarnyba, tiek su Turizmo ir verslo informacijos centru.

„Sekame aktualius pokyčius, palaikome pameistrystę, lanksčiai žiūrime į siunčiamų mokytis arba kvalifikaciją įgyti bedarbių užimtumo programą… Atsiųskite žmones į visas reikalingas mokymo programas, nes turime licenciją ir siuvėjo, ir siuvėjo-operatoriaus mokymo programoms, turime kvalifikuotus pedagogus, kurie galėtų ruošti specialistus“, – sako M. Jurgilienė.

Tačiau realybė tokia, kad pernai Kudirkos Naumiesčio skyrius dalyvavo neformaliojo suaugusių švietimo programoje, kuri buvo susijusi su paprastų juosmeninių drabužių siuvimu, bet visi 12 apmokytųjų išėjo dirbti individualiai.

„Siūlome ir mokiniams po 8 klasių siuvimo pasiruošimo modulį, bet susidomėjimo juo absoliučiai nebuvo, todėl gal reikia per karjeros specialistus palydėti mokinius link šios specialybės, neatmetant ir visų kitų formų“, – svarstė M. Jurgilienė.

Kad verslui kyla natūrali grėsmė, nes mokantys siūti ar baigę kursus dažnai renkasi individualią veiklą, pripažino ir G. Juodišius, kuris teigė, kad problemos šioje srityje panašios ir kituose miestuose, todėl belieka viltis dėti į pameistrystę.

Kol kas profesinio rengimo centre ant bangos socialinės slaugytojos specialybė, kuri išpopuliarėjo prieš kelerius metus, o susidomėjimo siuvėjo amatu Kudirkos Naumiesčio skyriuje nėra. Žinoma, šiuolaikinis profesinis mokymas turi sekti verslo poreikius bei ruošti paklausius darbo rinkoje specialistus. Tačiau tam būtinas vientisas ir glaudus verslo ir mokymo institucijų bendradarbiavimas, todėl diskusijos pabaigoje nutarta „ruošti namų darbus“: dairytis po rajono mokyklas, kuriose, tarkime, daug mokinių renkasi mokyklinį lietuvių kalbos egzaminą, ir tai rodo, kad į aukštąjį mokslą jaunimas nepretenduos, bendrauti su karjeros specialistais, per juos bandant motyvuoti jaunimą rinktis minėtas specialybes, rengti gyvus įmonės ir potencialių darbuotojų susitikimus, ieškoti galimybių, kaip norintiems išmokti šio amato mokytis profesinio rengimo centre.

Lina Morkūnienė