Prieš pusmetį Šiaudinių kaime netoli Lukšių su gyvenimo draugu įsikūrusi Monika Drobulytė viešojoje erdvėje stebina pačios veltomis šlepetėmis. Jas moteris kuria jau septynerius metus ir nestovi vietoje – ieško naujų formų, spalvų, domisi tendencijomis ir stengiasi išpildyti visus klientų pageidavimus.

Pirmą kartą veltas šlepetes Monika pamatė Kaziuko mugėje dar bestudijuodama Vilniaus kolegijoje tarptautinį verslą ir logistiką. Jomis taip susižavėjo, kad nusprendė nusipirkti, tačiau jų kaina tada buvo per didelė studentės piniginei. Kūrybinga mergina nenusiminė ir nusprendė pati išmokti velti tokias šlepetes, kad ir kiek šis procesas pareikalautų laiko ir kantrybės. Iš Biržų kilusi pašnekovė savo krašte surado mokytoją, kuri sutiko ją pamokyti vėlimo abėcėlės.

„Taip ir užsikabinau su tais veltiniais, o po kokių metų įdėto darbo, berods 2016-aisiais, gavau savo pirmuosius užsakymus“, – prisiminė M. Drobulytė, juokdamasi, kad batai užima labai svarbią vietą jos gyvenime, nes moteris ne tik velia šlepetes, bet ir dirba įmonėje „Paliūtis“, kur gaminami guminiai batai.

Monika atviravo, kad šiandien norėtų suburti keleto žmonių komandą, su kuria galėtų užsiimti mėgstama veikla. Mat, pasak jos, galėtų ir edukaciją pati vesti, ir kitus pamokyti, kadangi jau turi sukaupusi nemažą bagažą žinių ne tik apie šlepečių vėlimą, bet ir apie tikrų tikriausių batų gamybą. Mat kai atsirado noras savo veltas šlepetes patobulinti, paeksperimentuoti, uždėti kokią odinę detalę, pradėjo domėtis, kas Lietuvoje siuva batus, nes panoro išbandyti ir batsiuvio amatą. Taip prieš porą metų ji surado Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą, kur baigė septynis mėnesius trukusius avalynės gamybos kursus, po kurių paaiškėjo, kad šis amatas iš tiesų yra sudėtingesnis nei iš pradžių pasirodė, todėl sugrįžo prie vėlimo.
Pasidomėjus, kokias spalvas renkasi jos klientai, moteris neslėpė nuostabos, kad jei prieš dvejus metus visi norėjo ryškių spalvų – mėlynos, raudonos, rožinės ar samaninės, tai šiemet daugiausiai prašo žemiškų spalvų – juodos ir pilkos, kurių darosi sunku ir pas tiekėjus užsakyti, nes jų tiesiog pritrūksta. Pašnekovė spėliojo, gal taip yra todėl, kad šios spalvos labai praktiškos.

M. Drobulytė pasakojo, kad nors dažnai klientai būna nekantrūs ir nori gauti užsakytą daiktą čia ir dabar, tenka palaukti mėnesį arba du, kol sulauks savo eilės. Mat šlepetes moteris velia ne kasdien, o tik laisvu laiku, todėl ir pats gamybos procesas užsitęsia. Prie vienų šlepečių tenka 5–6 val. pastovėti, o dar džiovinimas – mažiausiai dvi dienos, tad galutinis rezultatas pasimato tik po kokių trijų dienų. Kiek tiksliai yra pagaminusi šlepečių porų, moteris teigė nežinanti, nes niekada tiksliai neskaičiavo. Daugiausiai užsakymų ji gauna prieš didžiąsias šventes, kai renkamos kalėdinės dovanos.

Monika pasakojo, kad pirmas šlepetes ji pardavė už 30 eurų, po to pakėlė iki 40-ies, vėliau iki 50-ies, tačiau kad ir kiek kilo kaina, vis tiek gaudavo tiek daug užsakymų, kad viena neįstengė pagaminti – teko ieškoti draugės, kuri pagelbėtų. Šiandien pora šlepečių kainuoja nuo 70 iki 90 eurų, o vaikiškos mažesnės, todėl ir pigesnės. Kai kuriems ši kaina per didelė, o kiti moka tokius pinigus, nes vertina kokybę, jiems svarbu, kas tą daiktą pagamina, džiaugiasi, kad šlepetės būna pagamintos asmeniškai jiems.

Pašnekovės teigimu, jos kūrybinis procesas nestovi vietoje, ji turi daugiau visokiausių idėjų. Viena iš jų – barefoot (basos pėdos) avalynė, itin patogi pėdoms ir leidžianti vaikščioti tartum basomis. Lietuvoje jau yra susibūrusi ir basakojų bendruomenė, kuri ieško avalynės plačiu batų priekiu, kad nesuspaustų pirštų. Kaip paaiškėjo, labai skiriasi ir patys kurpaliai, ant kurių gaminami tokie batai.


„Pati išbandžiau ir kokį mėnesį jaučiausi problematiškai, nes skaudėjo kulną. Turbūt dėl labai plono pado. Per jį jaučiau visus nelygumus, visus akmenukus. Tada pradėjau aiškintis, kaip reikia statyti pėdą. Pasirodo, ne nuo kulno, o nuo pirštų. Ir skausmas praėjo. Tačiau kai pavaikštai su basos pėdos avalyne, po to labai sunku į kitus batus įsisprausti“, – atviravo moteris, pati panorusi tokius batus ateityje pradėti gaminti, jau įsigijo ir vieną savo kojos dydžio kurpalį.

Pasak jos, yra tendencijos, nauji atradimai, naujos technologijos, daug kas keičiasi ir avalynės srityje, tad žmonės šiais laikais turi iš ko rinktis. Dažnas senų daiktų netaiso, perka naujus, todėl sutvarkyti senas šlepetes prašo vos vienas kitas. Jai antram gyvenimui prikelti teko pačios veltas ir ketverius, ir penkerius metus dėvėtas šlepetes. Tai buvo didžiulis iššūkis, nes norėjo, kad neliktų nė žymelės, jog šlepetės buvo kada nors dėvėtos. Ir jai pavyko nustebinti ir save, ir savo klientus.

„Turbūt šlepetes sutaisyti nori tokie žmonės, kurie mėgsta kokybę ir vertina mylimą daiktą, nes tie, kas mėgsta prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių madų, nori pasikeisti, nori išmesti, nori kitos spalvos, kito modelio“, – tvirtino labiau už viską kokybę vertinanti Monika, kurios veltos šlepetės vaikų ir suaugusiųjų kojas šildo ne tik Lietuvoje, bet ir Amerikoje.