Kai užmezgėme ryšį su tolimuoju mūsų bendravardžiu – Čikagoje leidžiamu lietuvių laikraščiu, jo redaktorė Ramunė Lapas pasiteiravo: „Jūs norite interviu „Draugui“ apie „Draugą“?“ Taip ir kalbėjomės – prisistatydami vienas kitam, domėdamiesi, kuo esame kitokie ir ką turime bendro. To bendro, tiesa, ne tiek ir daug – mus skiria Atlantas ir visiškai skirtingos istorinės, politinės, kultūrinės aplinkybės, formavusios abu laikraščius ir jų skaitytojus. Bet stovime ant to paties vertybinio pagrindo, kalbame ta pačia kalba ir panašiai žvelgiame į ateitį. „Sustoti negali. Turi ir toliau ieškoti naujų formų, eiti su laiku“, – sako antrą šimtmetį skaičiuojančio Čikagos „Draugo“ redaktorė.
Abu laikraščiai – solidaus amžiaus. Mūsiškis „Draugas“ eina nuo 1945-ųjų, jis keitėsi kartu su laikmečiu, daugiau nei prieš tris dešimtmečius įžengdamas į savarankišką, nepriklausomą kelią. Ar gerokai vyresnis Čikagos „Draugas“ šiandien labai skiriasi nuo savo pirmųjų numerių? Ar yra dalykų, kurie būtų nepakitę per visą įspūdingą jūsų istoriją?
Na, nepakito turbūt tik pavadinimas. 1919 metais Pensilvanijoje „Draugą“ pradėję leisti tėvai marijonai tikėjosi patraukti darbo žmonių dėmesį. Kitas katalikiškas laikraštis, keleriais metais anksčiau pradėtas leisti Brukline, buvo pavadintas „Darbininku“. Tuo metu socialistų ir komunistų laikraščiai vadinosi „Naujienos“, „Vilnis“, „Laisvė“. Būta siūlymų keisti pavadinimą, bet draugas – gražus žodis, jo niekas neatmainė, nors komunistai jam ir suteikė papildomos nepageidaujamos reikšmės. Kartą Balandžio 1-osios proga pajuokavome – paskelbėme, jog gavome didelį palikimą, bet su sąlyga – pakeisti pavadinimą. Išrinkome keletą ir pakvietėme balsuoti, o vienas skaitytojas, perpratęs klastą, pasiūlė: pavadinkite „Draugė“. 
„Draugą“ – seniausią pasaulyje be pertraukos leidžiamą lietuvišką laikraštį, einantį nuo 1909-ųjų – redaguojančiai Ramunei Lapas svarbu, kad laikraštis netaptų vien tik muziejine vertybe. „Mūsų pareiga sušiuolaikinti „Draugą“ taip, kad jaunai kartai būtų patrauklu tęsti savo tėvų, senelių ir prosenelių darbą“, – pabrėžia ji. „Draugo“ archyvo nuotr.
Iš tiesų pasikeitė viskas: dirbo vienuoliai, dabar – pasauliečiai; buvo vyriška komanda, dabar dauguma – moterys. Keitėsi redakcijos adresai, spausdinimo būdas, dažnis, formatas, stilius, kalba, turinys... Dabar „Draugas“ – laikraštis visiems lietuviams. Likome praktiškai vieni, tad ir rašyti turime visiems.
Mūsų laikraštis – regioninis, jį (popierinį) skaito Šakių rajono gyventojai, internetine versija domisi po visą šalį išsibarstę kraštiečiai. Koks yra jūsų skaitytojas – senieji čikagiškiai, jų vaikai, anūkai? Ar ir pastaraisiais dešimtmečiais į Ameriką atvykstantys lietuviai?
„Draugas“ turėjo didelį būrį ištikimų skaitytojų, kurie, atvykę iš DP stovyklų, savo naują gyvenimą nuo jo ir pradėjo. Bet šios kartos gretos drastiškai retėja, o kita karta, deja, jų vietos neužima. „Draugą“ prenumeruoja ir dipukų vaikai, ir trečiosios imigracijos bangos atstovai, bet jų palyginti nedaug. Dažnas greičiau pasižiūrės, kas įdėta internete, bet neprenumeruos (o į internetinę svetainę, leidėjų sprendimu, mes įkeliame tik po vieną straipsnį iš numerio). Trečioji banga buvo įkūrusi savo laikraščių, bet nė vienas ilgai neišsilaikė. Manau, dėl to, kad trečiabangiai daugiausia „maitinasi“ Lietuvos žiniasklaidos informacija, kai kurie, ne paslaptis, ir Rusijos.
Yra kita didelė kategorija žmonių – pirmosios bangos palikuonys, dipukų vaikai, anūkai, kurie jaučiasi lietuviais, bet sunkiai skaito lietuviškai ar visai nemoka kalbos. Būtent jiems prieš 11 metų pradėtas leisti „Draugas News“ – mėnesinis laikraštis anglų kalba, kurį redaguoja Vida Kuprytė. Angliškajam mūsų broliukui sekasi geriau – jo tiražas auga, o mūsų mažėja. Į „Draugo“ leidinių grupę taip pat įeina ketvirtinis žurnalas „Lithuanian Heritage“, kurį redaguoja leidėjų tarybos narys dr. Jonas Daugirdas.
„Draugo“ archyvo nuotr.
Šakių „Draugas“ pirmiausia atspindi rajono gyvenimą, gvildena vietos problemas, kalbina savus gyventojus. Koks yra Čikagos „Draugo“ temų laukas?
Mūsų tikslas – atspindėti JAV lietuvių išeivijos gyvenimą. Įvykiai, renginiai, žmonės, jų istorijos, paveldas. Žinoma, šiais laikais viskas glaudžiai susiję, daug bendros veiklos su Lietuva, ir, tarkime, rašydami apie kino dokumentikos festivalį Čikagoje, mes kalbiname kūrėjus iš Lietuvos, nes jie atvyksta rodyti savo filmų. Problema yra tai, kad temų yra labai daug, o mūsų redakcija – „skeletinė“. Dešimt redaktorių turėtų ką veikti norėdami bent iš dalies aprėpti turtingą lietuvių išeivijos gyvenimą ir veiklą įvairiose valstijose.
Mes išeiname dukart per savaitę, paprastai vienas aštuonių, kitas dvylikos puslapių apimtimi (kartais, esant reikalui, laikraštis storinamas). Kokios apimties Čikagos „Draugas“, kaip dažnai jis pasirodo?
Šiuo metu „Draugas“ taip pat leidžiamas du kartus per savaitę, po 16 puslapių, šeštadienio numeris pastorėja dar 8 puslapiais, nes prisideda „Kultūra“, šeštadieninis priedas, kurį redaguoja Renata Šerelytė.
Papasakokite apie savo redakciją – kiek yra darbuotojų, ar yra rašančiųjų iš Lietuvos, kur įsikūrusi pati redakcija, kur spausdinamas laikraštis?
Mūsų redakcija mažytė – dvi redaktorės (Virginija Petrauskienė ir aš), techninis dizaineris, fotografas ir kompiuterininkas Jono Kuprio asmenyje, korektorė Dalia Sokienė ir kartą per savaitę ateinanti tekstų rinkėja Ona Gintautienė, kuri „Drauge“ dirba jau 52-ejus metus!
Anksčiau „Draugas“ buvo dienraštis, be to, jo spaustuvėje buvo spausdinamos knygos ir daug visokių kitokių leidinių – darbas virė. Dabar savo spaustuvėje tik adresuojame laidas, t. y. paruošiame jas išsiuntimui į paštą, spausdinti suformuotus numerio PDF siunčiame kitur. Dar redakcijoje mums padeda savanoris Rimas Černius ir, žinoma, turime korespondentų kituose miestuose bei Lietuvoje. Pagrindinis kriterijus pasirenkant temą – ji turi sietis su lietuvių išeivija JAV.
„Draugo“ redakcija dabartinėse patalpose dirba nuo 1956 m. Šie „rūmai“ buvo specialiai pastatyti dienraščiui, šalia iškilo tėvų marijonų vienuolynas. 1956 m. kovo 16 d. numeryje buvo pranešta apie naujųjų pastatų kertinio akmens pašventinimą. Į jį įdėta saujelė žemės iš Lietuvos, gintaro gabalėlis, akmenėlių nuo Baltijos jūros krantų ir specialus dokumentas, paminįs įvykį. Beje, „Draugo“ numeriai suskaitmeninti ir prieinami visiems: www.draugas.org.
Esame šalia Midway oro uosto. Jei lankysitės Čikagoje, užsukite!
„Draugo“ archyvo nuotr.
Redaguojate „Draugą“ vienuolika metų. Kokia buvo pati pradžia, ar tęsėte ankstesnių redaktorių darbą, o gal rūpėjo daug ką pakeisti? Kokios jūsų, kaip redaktorės, pagrindinės nuostatos, ko reikalaujate iš savo kolektyvo?
Pradžia buvo sunki. Visų pirma, niekada nevadovavau kolektyvui, kad ir koks mažas jis būtų. O čia dar laikraštis su tokia didele istorija, su tradicijomis, su labai reikliais skaitytojais, kurie „budėjo“, kad nenukryptume nuo kelio. Prižiūrėjo, kad nebūtų svetimžodžių, kad vardai ir pavadinimai nebūtų iškraipomi, tam tikros temos buvo tabu ir etc. Pakeisti rūpėjo labai daug ką – supratau, kad gerbti ištikimus prenumeratorius yra labai svarbu, bet kartu būtina keistis, kad taptume patrauklesni kitai skaitytojų kartai.
Kai ką pavyko padaryti, kai ko – ne. Atsirado spalvų, daugiau gyvybės, pasikeitė stilius, dizainas, temos. Sukūrėme internetinį puslapį, feisbuką, bet sustoti negali. Turi ir toliau ieškoti naujų formų, eiti su laiku, o mūsų tempai tikrai nepakankami. Kai kurios labai reikalingos permainos nevyksta dėl leidėjų nenoro.
Bet kol dirbu šitą darbą, nenustosiu įrodinėjusi, kad nuolatinės permainos yra gyvybiškai būtinos. Mūsų pareiga sušiuolaikinti „Draugą“ taip, kad jaunajai kartai būtų patrauklu tęsti savo tėvų, senelių ir prosenelių darbą jau tomis formomis, kokios priimtinos jų generacijai. Šią vasarą prie mūsų redakcijos prisijungė du jauni žmonės, ir jų energija, kitokios žinios suteikia galimybę išbandyti kai kurias naujoves, pirmiausia – skaitmeninėje erdvėje. Kažkada buvo padarytas geras žingsnis – įkurtas „Draugo“ fondas; dabar reikia naujų žingsnių.
Koks buvo jūsų kelias į Ameriką? Ką prieš išvykdama veikėte Lietuvoje? Koks jūsų ryšys su Lietuva dabar? Kolegos žurnalistai, kalbindami svetur gyvenančius lietuvius, būtinai paklausia, ar jie negalvoja grįžti į gimtinę. Koks būtų jūsų atsakymas į šį klausimą?
Aš atvykau į Ameriką su sužadėtinės viza dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Jau didesnė pusė mano gyvenimo čia, ir darbinės veiklos Amerikoje taip pat susikaupė daugiau nei Lietuvoje.
Esu baigusi teatrologiją ir, gyvendama Vilniuje, dirbau Jaunimo teatre, literatūrinėje dalyje. Buvo labai įdomus laikas – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kilimo ir suklestėjimo metai.
1990-ieji, 1991-ieji – toks intensyvus laikotarpis Lietuvoje, o čia buvo žinių badas. Ir mes su vyru nusprendėme įsteigti radijo laidą. Pradėjome ją transliuoti 1990 m. gruodį, pirmas bendradarbis buvo šviesios atminties Romualdas Ozolas, antras – taip pat jau a. a. Aleksandras Štromas. Keitėsi stotys, laidų pavadinimai, bet formatas – žinios iš Lietuvos – išliko iki pat 2008-ųjų, kai dėl ekonominės krizės buvome priversti tas laidas nutraukti. Tuo metu Lietuvoje lankydavausi dažnai, bet pastarąjį dešimtmetį vizitai gerokai suretėjo. Ne dėl to, kad netraukia – pasikeitė aplinkybės ir galimybės.
Grįžimas gyventi į Lietuvą nėra mano vienos apsisprendimas, ši mintis mus lydėjo visą laiką, bet dar nėra iki galo subrandinta. Ko tikrai norėčiau – tai ilgiau pabūti Lietuvoje, tiesiog ten pagyventi. Taip pat norėčiau mažiau dirbti. Na, gal ne mažiau, bet kitaip – lėčiau, kūrybiškiau. Norėčiau dažniau atsisėsti rašyti (kam dabar laiko beveik visai nėra), skirti laiko radijo archyvo tvarkymui ir kitiems kūrybiniams sumanymams. Pagaliau – tiesiog pagalvoti apie ateitį!
Aušra iš Valenčių:
