Šakiuose gėlininkystės ūkį puoselėjančios Kristinos Kriščiūnaitės vardą žino ne tik vietiniai, bet ir tie, kurie priklauso jurginus auginančių bendruomenei. Į rugpjūčio paskutinėmis dienomis Kaune VDU botanikos sode vykusį tarptautinį jurginų festivalį ji buvo pakviesta kaip garbės viešnia – dėl itin gausios ir išskirtinės retų jurginų kolekcijos, kurioje nuolat atsiranda naujų, Europoje vos pas vieną kitą augintoją randamų veislių. Šakietė net nebando slėpti aistros tam, kuo užsiima: „Šioje srityje esu ligonė.“
Pakviesta „dėl grožio“
Botanikos sode šiemet buvo eksponuota beveik 700 jurginų veislių – nuo privačių kolekcijų iki botanikos sodų grožybių. Renginio metu paaiškėjo, kas pelnė pagrindinį žiuri prizą ir žiūrovų simpatijas, o akis paganyti buvo galima ir į pačias naujausias veisles, kurias pristatė selekcininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kitų šalių, taip pat vyko paskaitos, ekskursijos, augintojų mugė, o festivalio pabaigoje – žiedų dalybos. 
Kristina Kriščiūnaitė su šypsniu atvirauja, kad jei ji įvertintų puokštes realiomis sumomis, nes augina tikrai retas veisles, niekas jų greičiausiai nepirktų. Asmeninio archyvo nuotr.
Praeiti nestabtelėjus pro šakietės Kristinos jurginų stendą buvo neįmanoma. Ji prisipažįsta, kad į parodą vežė tik „labai nedaug“ – vos apie 30 proc. anksčiau planuoto kiekio, nes prieš pat renginį lietus sugadino dalį žiedų. Vis dėlto stende išsirikiavo 57 skirtingų veislių jurginai – dauguma jų Lietuvoje dar nematyti. Kristina be pagyrų kalba, kad naujausias ir rečiausias veisles ji turi bene vienintelė Lietuvoje, todėl šįkart į renginį ir buvo kviečiama kaip viešnia pačia tikriausia šio žodžio prasme – dėl grožio.
Retenybių medžioklė: dvi paros eilėje
Gėlininkyste seniai užsiimanti Kristina atvira – jurginus augina ne dėl verslo. Tai labiau brangi aistra ir hobis.
„Jei yra galvojančių, kad čia puikus uždarbis, turiu nuliūdinti – man šis malonumas niekada neatsipirks“, – kalba augintoja, prisimindama atvejus, kai už trijų lapelių auginuką tenka mokėti ir 100 ar net daugiau eurų, įskaitant riziką, kad galbūt augalėlis net neišgyvens. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Iš finansinės pusės žiūrint, iš jurginų naudos kaip iš ožio pieno. Ir jei įvertinčiau puokštes realiai, nes auginu tikrai retas veisles, tai niekas jų iš manęs net nepirktų“, – juokiasi ji ir pasakoja retenybių medžioklės ypatumus. Išskirtinių ir retų jurginų veislių moteris dairosi tarptautiniuose aukcionuose, bendrauja ir keičiasi su užsienio augintojais. O kartais būna net taip, kad naujų veislių laukia kaip naujausio modelio telefono ar bilietų į kokio nors žymaus atlikėjo koncertą. Kristina čia pat su šypsniu prisimena šviežią patirtį iš Švedijos, kai dėl naujų veislių ji dvi paras laukė gyvoje eilėje ir nakvojo po atviru dangumi, kad pavyktų nusipirkti net ne gumbą, o vos 20 cm daigelį. Bet kantrybė atsipirko, nes iš Švedijos ji parsivežė apie 80 proc. to, į ką buvo nusitaikiusi. Kam viso to reikia? Aš tiesiog kaupiu kolekciją, sako Kristina. Ją jaudina ir žavi naujienos, o kasdien darbuodamasi ji net keliskart stabteli savo augintiniais pasigrožėti. Ir žodis „augintinis“ čia labai tinkamas, nes tam, kad retos rūšys peržiemotų, Kristina gumbelius šaltuoju sezonu neša namo, įjungia specialias lempas ir rūpesčio turi ne ką mažiau nei su kokiu kitu gyvu padarėliu. Užtat šis nuolatinis budėjimas leidžia pavasarį startuoti su gyvybingais, retos kilmės augalais.
Šeimos genai ir maksimalizmas
Kada tiksliai prasidėjo Kristinos žavėjimasis gėlėmis, sunku pasakyti. Gėlininkystė jai artima nuo vaikystės – gėles mylėjo senelis, tėvai, o ir ji, dar visai mažutė, po buto langais pirmoji gėlėmis apsodindavo klombas. Einant širdies keliu, diplomai beverčiai, todėl jos stalčiuje nerasime su gėlininkyste susijusio diplomo, nebent tą vieną, įgytą Mykolo Romerio universitete. Bet ir šis – apie teisės mokslus ir policijos veiklą. Bet kai kasdien gyveni tarp augalų, sako pašnekovė, tai mokaisi savaime.
„Labai dažnai išgirstu raginimų išvesti savo jurginų veisles. Pagalvoju apie tai, bet, deja, tam pritrūksta laiko. Išvesti veislę reikia mažiausiai ketverių ar penkerių metų. Gal šiemet kažką ir pabandysiu – nuimsiu sėklų… Esu žmogus, kuris nenori daryti bet kaip, visada noriu maksimalaus rezultato“, – atvirauja Kristina. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Gal ir sunku patikėti, bet Kristina pasakoja, kad jurginai sulaukia milžiniškos dėmesio lavinos. Kai tik ji socialiniuose tinkluose parodo naujieną, pasipila žinutės ir skambučiai net iš užsienio, kartais žmonės ją net „iš po žemių iškasa“.
„Net vengiu ką nors įkelti, nes neturiu laiko sėdėti socialiniuose tinkluose“, – juokiasi pašnekovė ir priduria, kad jai visai tiktų apibūdinimas „jurginų influencerė“. Tačiau Kristinos tikslai visai kiti: jai nerūpi sekėjų skaičius, o kur kas labiau ją domina kolekcijos plėtra ir naujovių paieškos. Mėgstamiausios jurginų veislės negalėtų įvardyti, nes jų yra ne viena, o gal koks pusšimtis.
„Ypač žavi vienos amerikietės kūryba šioje srityje. Tačiau net ir Amerikoje jos išvestos jurginų veislės dar labai retos, jų pardavimas limituotas. O man pavyko surinkti visą seriją“, – pasididžiavimo neslepia Kristina.
Arūnas iš Ringaudų:
