Nors šiais laikais ūkininkams netrūksta išmonės, o vasaromis keliaujant po Lietuvą akys vis užkliūva už nematytų kultūrų, ištisą krapų lauką išvysi retai. Būtent tokį puoselėja prieš kelerius metus iš Kauno į Šakius ūkininkauti sugrįžę Vygantas ir Andra Martinaičiai, mielai sutikę ne tik aprodyti ūkį, bet ir pasidalyti savo istorija.
Šypseną kelia smagus atsitiktinumas – nemažoje dalyje Šiaurės ir Vidurio Europos šalių krapai vadinami „dill“, o šio žodžio šaknis siejama su reikšme „raminti“, mat dėl šios savybės, pelnytai ar ne, augalas buvo vertinamas nuo seniausių laikų. Iš dalies ieškodami ramybės iš Kauno į Vyganto šeimos (jo tėvai – puikiai žinomi ūkininkai Vidmantas ir Rasa Martinaičiai) ūkį grįžo ir sutuoktiniai. Pora susipažino dar universitete, abu studijavo biologiją, gyvenimą didmiestyje mėgino kurti ir po studijų. Vis tik, kaip prisimena pašnekovas, gausėjanti šeima, o kartu ir nesibaigiantys bei niekur nevedantys darbai paskatino susimąstyti.
„Kaune išbandžiau ne vieną darbą: nuo draudimo, banko iki baldų gamybos. Ten galima aukoti ir dieną, ir naktį, galima uždirbti, tačiau tai kosmiškai sunku. Paskui atsigręžiau atgal, pagalvojau – kodėl aš turiu švaistyti laiką dirbdamas kažkam, jeigu yra tokia bazė, jeigu yra tokia patirtis, tokios žinios? Tai mes su Andra pradėjome galvoti, gal porą metų tai užtruko, nes Kaune jau buvome įsigiję namus, kotedžą. Paskui po truputį mintys susidėliojo“, – pasakoja Vygantas, o jam antrina Andra. Nors moteris užaugo Kaune, tačiau mintis keltis į provinciją jos negąsdino. Ji myli gamtą, vertina ramybę ir tylą, o ir praktiniai privalumai pasijuto netrukus – jei Kaune iki darželio sūnų kartais tekdavo gabenti pusantros valandos, tai čia viskas pasiekiama akimirksniu.
„Dabar, kai save matau, suprantu, kad buvau labai pikta – ta gryna kaunietė. Mieste šoki į batus ir vis bėgi, o čia esu laisvesnė, laimingesnė. Be to, Šakiuose žmonės draugiškesni, daugiau šypsenų. Vasaromis atvažiuodavome čia padėti, patys visą laiką norėjome kažko daugiau. Gimė antras vaikas, po mėnesio persikraustėme“, – vyro pasakojimą pratęsia Andra.
Dar gyvendama Kaune šeima nusprendė, jog ūkis bus kitoks, jie augins krapus, o tokį pasirinkimą Vygantas aiškina paprastai – tai tiesiog įdomu, neįprasta. Pirmaisiais metais krapus jie sodino vos 0,7 ha sklype, antrus – jau dviejų, o šiemet plotas išaugo dar dvigubai. Tiesa, pats ūkininkavimo procesas smarkiai skiriasi nuo įprasto, yra kur kas kruopštesnis ir imlesnis laikui.
„Darbas sunkus, visiškai kitoks ūkininkavimas. Principas tas pats – ką pasėsi, tą ir pjausi, bet tėtis pasėja ir du–tris mėnesius tvarkosi, ruošiasi. O čia laukas sėjamas etapais, maždaug kas savaitę. Vieni krapai auga, kiti juos prisiveja, trečius tuo metu pjauni. Turi būti nuolatinis tiekimas – darbas nesustoja. Be to, krapas yra toks augalas – jei didesnis vėjas, lietus ar kruša suguldo, jis praranda prekinę išvaizdą ir niekas nebepirks“, – sako Vygantas ir prisimena, kad pradėjus ūkininkauti daug krapų nedideliais kiekiais vežiodavo pirkėjams, pastovėti tekdavo ir turguje, tačiau dabar viskas kitaip. Krapus šeima tiekia supirkėjams, šie juos gabena į prekybos centrus, kitas šalis.
Paklausti, kiek krapų pavyksta užauginti, jaunieji ūkininkai pasakoja, kad štai pernai, kai krapai augo dviejų hektarų sklype, jų pardavė daugiau nei 15 tonų. Tvarkytis šeimai padeda dar bene 10 jaunuolių, jie čia gauna oficialų užmokestį, taip pat yra skatinami imtis ne tik techninių darbų, bet ir nedidelio verslo – krapus pardavinėti smulkiems pirkėjams, mat patys sutuoktiniai tam nebeturi laiko.
Darbuotojams šeima negaili pagyrų – jie darbštūs, veržlūs, atsakingi. Kaip juokiasi Andra, nors ūkyje dirbantis jaunimas ne tiek jau daug jaunesnis už juos pačius, jaunuoliai jai tarsi vaikai – norisi, kad darbo aplinka jiems būtų jauki, linksma, mat nelinksmai padirbėti jie dar spės.
„Aš iš jų irgi daug išmokstu, perėmiau ir laisvumo. Pati esu taisyklių, rutinos žmogus, man reikia žinoti, ką tiksliai veiksime kitą dieną, o kaime juk rutinos nėra, iš pradžių buvo šokas, tikras pragaras, nes iki tol viskas pagal taisykles vyko“, – sako ji.
Nors kitos dienos darbotvarkę nusistatyti sunku, nes viskas priklauso nuo aplinkybių, o labiausiai nuo oro, tačiau ateities planai šeimai po truputį gryninasi – šalia krapų mažesniais kiekiais jau auga petražolės, kalendros, greičiausiai išbandyti bus ir kiti prieskoniniai augalai. Galbūt vieną dieną taip pat pavyks įsigyti fasavimo mašiną, tuomet produktą būtų galima pristatyti tiesiai prekybos tinklams.
Klausantis entuziazmo kupino jaunųjų ūkininkų pasakojimo darosi smalsu – o kaip į šį naująjį ūkininkavimą žvelgia Vyganto tėtis, ir apskritai – ar šeimininkaujant viename kieme neišryškėja kartų skirtumai? Vygantas ir Andra sutartinai teigia, kad tėvai nuo pat pradžių palaikė sprendimą ūkininkauti, visad dalijasi patarimais, kaip geriau įdirbti žemę, mielai perduoda patirtį. O į sprendimus nesikiša, viską stebi iš šalies, leidžia patiems mokytis ir augti.
„Matome, kad jie nuoširdžiai džiaugiasi mumis, jog stengiamės, dirbame ir siekiame kurti savo ūkį. Manau, kad mums visai neblogai sekasi, o jų palaikymas ir tikėjimas mumis suteikia dar daugiau motyvacijos“, – džiaugiasi Andra.
Pasak Vyganto, tėvus ypač nudžiugino tai, kad kartu su anūkais šeima galiausiai grįžo namo. Kaip svarsto pašnekovas, vaikų nenoras įsilieti į tėvų sukurtus ūkius šiandien yra viena didžiausių bėdų, neišvengiamai vedančių prie ūkių nykimo.
„Labai gaila, kad šiandien vis mažiau jaunų žmonių ryžtasi perimti tėvų ar senelių ūkius. Dažnai manoma, kad ūkininkavimas – tik sunkus ir purvinas darbas, tačiau iš tiesų tai gyvenimo būdas, reikalaujantis atsakomybės, kantrybės ir meilės žemei. Nereikia bijoti pradėti – visi klystame, visi mokomės. Svarbiausia dirbti sąžiningai, nekenkti gamtai. Jei yra noras, atkaklumas, jei nepasiduodi susidūręs su sunkumais – rezultatai ateina. Būtent tokio požiūrio šiandien, manau, labiausiai ir reikia“, – įsitikinęs Vygantas.
Irena iš Gelgaudiškio:
