Pinigai dažnai guli net nerakinamose dėžutėse, nėra pasitaikę nei nesąžiningo atsiskaitymo atvejų, nei vagysčių. „Laikai jau nebe tie, kai galvodavo: radau – ir pavogsiu. Žmonių mentalitetas pasikeitė“, – tikina savitarnos kioskelyje medų ir kitas gėrybes pardavinėjanti Ernesta Draždžiulytė-Ūsienė.
Pinigų dėžutės net nerakina
Prekyvietės su užrašu „Savitarna“ šiandien Šakiuose jau nebe naujiena. Pirmosios atsirado prieš kelerius metus ir greitai užsitarnavo pirkėjų palankumą. Patys ūkininkai aktyviai reklamuojasi vietos socialiniuose tinkluose, patraukti dėmesį stengiasi ir dailiai, išradingai išdėliodami siūlomas gėrybes. Ant jų prekystalių galima rasti visko, kas užderėjo čia pat, už tvoros, savoje žemėje.
Sintautuose ūkininkaujantys Egidijus ir Daiva Duobai jau antrą sezoną siūlo pačių užaugintas daržoves. Šiuo metu dera bulvės ir morkos, vėliau jas papildys ir burokėliai bei kopūstai. Bulvės – paklausiausios. Jos išfasuotos įvairiais kiekiais, 3–10 kg tinkleliuose, morkų ryšeliai mažesni – tokie, kokių pageidauja pirkėjai. Daržovės sudėtos į vitrininį šaldytuvą. Ūkininkams rūpi, kad bulvės nepažaliuotų, nesusiraukšlėtų vasaros saulėje, be to, taip lengviau išlaikyti švarą.
Savitarnos idėją jiedu pasigavo važiuodami Kriūkų link pastebėję prekystalį su išdėliota bitininkų produkcija. Pasvarstė, kodėl ir patiems nepabandžius – juk taip patogiau nei stovėti turguje. Dabar didžioji derliaus dalis iškeliauja į mokyklas, su kuriomis Duobai pasirašę tiekimo sutartis, o likusi parduodama čia pat, kone tiesiai iš daržo. Intensyviausia prekyba vyksta savaitgaliais, tuomet šaldytuvą tenka papildyti ir kelis kartus.
„Anksčiau, būdavo, atvažiuoja žmonės, o mūsų nėra. Dabar atvažiavo, pasiėmė ir išvažiavo. Visiems patogu, – pripažįsta E. Duoba, dažniausiai su pirkėjais nė nesusiduriantis, o atlygį susirenkantis iš tam skirtos dėžutės. – Ar rakinu? Žinoma, ne, dar ir smulkesnių banknotų kas rytą įdedu – kad būtų iš ko pasiimti grąžą.“
Jis tikina niekada neskaičiuojantis, ar dienos atlygis atitinka parduotos produkcijos kiekį, bet nuojauta sako, kad piktnaudžiavimų nėra.
„Kol neuždraus, prekiausime“, – šypsosi ūkininkas.
Randa ir arbatpinigių
Šakių gėlininkės Kristinos Kriščiūnaitės šiemet užaugintų pomidorų derlius pranoko visus lūkesčius.
„Parduodu savo auginamų pomidorų perteklių“, – kraštiečių feisbuko grupėje skelbia moteris, kviesdama užsukti į jos kiemą, kur įrengė savitarnos stalelį.
Skirtingų veislių, skonių, spalvų ir dydžių pomidorai supakuoti po kilogramą. Vieno kilogramo kaina – 3,50 euro. Greta pirkėjų patogumui padėtas kibirėlis pinigams įdėti ir palikta galimybė patiems pasiimti grąžą.
„Dar ir arbatpinigių palieka, – juokiasi Kristina. Ji sako nė karto neturėjusi progos suabejoti savo pirkėjų sąžiningumu. – Pasitikiu žmonėmis. Tokioje vietoje negali būti vagių ir nebus. Kad ir nedidelis tas pinigėlis, bet jį uždirbti reikia. Džiaugiuosi, kad netenka nusivilti.“
Kristina prisipažįsta, kad pomidorus auginti jai patinka labiau nei juos valgyti. Šiemet, derliui esant itin gausiam, ji nusprendė juo pasidalyti su kitais. Tačiau savitarnos principas jai nėra naujiena. Taupydama savo ir klientų laiką, gėlininkė neretai savo sukurtas puokštes palieka ant tam skirtos lentynėlės, kad žmonės galėtų jas pasiimti bet kuriuo metu.
„Situacija priverčia. Neturiu tiek laiko, kad galėčiau atsisėsti ir kiekvieno laukti. Ir žmonėms taip patogiau – kas kada gali, tada ir atvažiuoja“, – sako Kristina, savo kiemo vartus drąsiai atverianti tiek nuolatiniam klientui, tiek nepažįstamam pirkėjui.
Savitarna pagyvino prekybą
Bitininkystės ūkio „Saldūs Ūsai“ kūrėjai Kęstutis Ūsas ir Ernesta Draždžiulytė-Ūsienė pirkėjams atveria visą savitarnos krautuvėlę. Joje – įvairių skonių medus, žiedadulkės, bičių duona, propolis, vaško gaminiai ir kiti bičių produktai. Šiemet, gausiai užderėjus avietėms, Ernesta pardavinėjo šviežias uogas, privirė ir uogienių. Dabar kioskelį puošia ir ką tik pražydusių jurginų puokštės.
Šią simpatišką prekybos formą sutuoktiniai tęsia jau antrus metus ir gali įvertinti jos privalumus. Iš savitarnos kioskelio medaus nuperkama kur kas daugiau nei anksčiau, kai toje vietoje tebuvo nuoroda, kviečianti užsukti į namus.
Savitarną Ernesta nutarė išbandyti pamačiusi, kad kaimynei, tokiu būdu pardavinėjusiai šakočius, pirkėjų netrūksta.
„Pastačiau staliuką, užtiesiau balta staltiese, pamerkiau gėlių, padėjau medaus. Žiūriu, kad visai gerai einasi. Atėjus rudeniui pradėjau galvoti, ką daryti – negerai, kai viskas tiesiog ant kelio, ant lietaus stovi. Sugalvojome pastatyti baltą mažą namelį. Puikiai pavyko – pirkėjai prie jo net fotografuojasi, bitininkai nuotrauką įsidėjo į savo leidinį. Pirkėjų ratas labai išsiplėtė, žmonės net specialiai iš Šakių atvažiuoja. Mums niekada taip gerai nebūdavo kaip dabar, kai tą kioskelį atidarėme“, – džiaugiasi bitininkė.
Paaiškėjo, kad taip prekiauti itin paprasta. Kainos skelbiamos socialiniuose tinkluose, todėl žmonės dažniausiai atvyksta jau pasiruošę reikiamą sumą ir meta ją į tam tikslui įrengtą dėžutę.
Prekybą pagyvina ir dėkinga Ūsų ūkio vieta. Važiuojantiems nuo Lukšių Kriūkų link, septintajame kilometre, kioskelis matomas iš tolo. Jį pastebi ne tik vietiniai gyventojai, bet ir pro čia vingiuojančiu vaizdingu maršrutu keliaujantys turistai. Suvilioti medaus, netoliese įrengtoje aikštelėje kone kasdien sustoja kemperiai.
„Mūsų medus stovi dieną naktį. Nieko nenurinkinėju, nerakinu. Pradžioje visiems buvo keista, kaip čia taip palieku, vis klausinėjo, ar nevagia. Bet iš tikrųjų laikai jau nebe tie, kai galvodavo: radau – ir pavogsiu. Žmonių mentalitetas pasikeitė. Praėjo ta mada atvažiuoti ir kažką pavogti. Kiekvienas sąžiningai palieka pinigus ir nuvažiuoja. Kaip vienas žmogus sakė: žulikai medaus neima, nes kur jį dės...“ – juokiasi Ernesta.
Prekiaukite drąsiai – jokių mokesčių nėra
Darbštūs Šakių krašto žmonės paprastai užsiaugina gėrybių daugiau, negu reikia jų pačių stalui. Bet dažnas nedrįsta jomis prekiauti ir papildomai užsidirbti. Mokesčių inspektoriai ramina: tokia prekyba nėra apmokestinama.
„Gyventojai, parduodantys savo sklype užaugintą žemės ūkio produkciją, pavyzdžiui, vaisius, daržoves, gėles, neprivalo įsigyti verslo liudijimo, įregistruoti individualios veiklos pagal pažymą ar steigti įmonės. Tokia gyventojo veikla yra priskiriama žemės ūkio veiklai, o pajamos iš žemės ūkio veiklos yra neapmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčiu. Ši tvarka galioja, jeigu žemės ūkio veiklos pajamas gaunantis gyventojas mokestiniu laikotarpiu neprivalo registruotis ir nėra įsiregistravęs Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju“, – paaiškina Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento I skyriaus vedėja Rima Bardauskienė.
Prekybos vietoje pakanka turėti dokumentą, patvirtinantį žemės valdymą ar naudojimą, ir asmens dokumentą. Iš gyventojų gavus ne daugiau kaip 3 tūkst. eurų žemės ūkio pajamų, neprivaloma teikti ir pajamų deklaracijos.
R. Bardauskienė atkreipia dėmesį, kad gyventojai, parduodantys savo sklype užaugintą žemės ūkio produkciją, privalo laikytis ne tik mokesčių įstatymų, bet ir atitinkamuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, pavyzdžiui, dėl leidimo prekiauti vienoje ar kitoje vietoje.
Asmenys, kurie žemės ūkio produkciją perpardavinėja, privalo įsigyti prekybos verslo liudijimą, įregistruoti individualią veiklą pagal pažymą ar steigti įmonę ir atitinkamai mokėti mokesčius.
Dainius iš Išdagų:
