Namai, kvepiantys zanavykišku šakočiu ir duona

Ir kokie tik valgiai nesipuikuodavo ant zanavykų stalo! Šakotis, naminė duona, šalta silkių sriuba – neatsiejami senųjų zanavykų valgiai, kurie iki šiol nepamiršti.

Lekėčių krašto kulinarinės paslaptys atskleidžiamos jaukiuose miestelio bendruomenės moterų klubo namuose. Sumanios ir darbščios miestelio moterys kviečia dalyvauti tikro kaimiško šakočio ar pusiau plikytos duonos kepimo pamokoje.

 

Kaip pasakojo miestelio bendruomenės moterų klubo, kurį vienija dvidešimt narių, pirmininkė Vaida Brazaitienė, atvykę į kulinarinio paveldo edukacijas žmonės sužino daug įdomaus apie zanavykų (taip pat ir Lekėčių krašte) kepamą šakotį, duoną bei kitus jau primirštus patiekalus.

Šakočio kepimo edukacijos dalyviai su mielu noru prisideda prie šakočio kepimo – užpila tešlos ant volo, kurį patys ir suka virš malkomis kūrenamo židinio. Kad atsiskleistų tikrasis šakočio skonis, reikia palaukti, kol jis pravės, ir tik tuomet skanauti – tada jis tiesiog tirpsta burnoje.

Kiekvienas tešlos užpylimas ant volo apkepa skirtingai, o prapjovus šakotį galima suskaičiuoti, kiek sluoksnių tešlos jį kepant buvo užpilta. Įdomu ir tai, jog kiekviename regione šakočių gaminimas yra skirtingas. Pavyzdžiui, kulinarinio paveldo namuose apsilankiusios moterys iš Smalininkų papasakojo, kad jos šiam kepiniui naudoja saldžią grietinėlę, o lekėtiškės – rūgščią grietinę.

Nuotr. Vaida Brazaitienė teigė, jog šių kulinarinio paveldo edukacijų tikslas – jų dalyviams perduoti senąsias tradicijas, kad jos neliktų užmaršty.

„Mes tešlą pilstome per kiaurasamtį, jos – per paprastą samtį. Todėl mūsų šakočių smulkesni rageliai, o jų kepamo – stambesni. Apskritai tikriausiai kiekviename regione kepami šakočiai yra  šiek tiek skirtingi, juk visos turime savitus, patobulintus receptus“, – kalbėjo V. Brazaitienė.

Lekėčiai – šakočių kraštas. Miestelio gyventojai suskaičiavo, jog sovietmečiu čia buvo net šešiolika moterų, kurios kepdavo šį gardumyną.

Svečiai kviečiami paskanauti ir Lekėčių krašto valgių. Šiltuoju metų laiku (gegužės–spalio mėn.) jie vaišinami šalta silkių sriuba su karštomis bulvėmis. Sriubos receptą bendruomenės moterų klubo narėms perdavė viena iš lekėtiškių. Šaltą silkių sriubą gamindavo jos močiutė, kuri ją nešdavo į laukus darbininkams rugiapjūtės, kitų darbų metu.

Nuotr. Per trejus metus Lekėčių bendruomenės moterų klubo narės spėjo surengti daugiau nei du šimtus edukacijų.

Kaip pasakojo V. Brazaitienė, daugeliui apsilankiusių toks skonių derinys yra labai netikėtas. Tad dabar įsigudrino edukaciją užsisakiusiems žmonėms iš anksto neprasitarti, jog jiems bus patiekta silkių sriuba. Tik paragavus, jei yra tokių, kurie dar nesupranta, pasakoma, ką jie ką tik skanavo.

Žiemos metu edukacijų dalyviai vaišinami Lekėčių krašto raugintų kopūstų sriuba. Ji unikali tuo, jog yra gardinama spanguolių uogiene bei džiovintais obuoliais.

Beje, visiems valgiams stengiamasi naudoti naminius produktus. Pavyzdžiui, šakočio kepimui naudojami tik naminiai kiaušiniai, sviestas ir t. t. Mat iš pirktinių kiaušinių šakotį iškepti beveik neįmanoma – tešla būna daug skystesnė ir nelipni.

Šakotį degustacijos dalyviams kepti padeda bei į visus klausimus apie jį su mielu noru atsako lekėtiškė Ramutė Mureikienė. Moteris pirmąjį šakotį iškepė būdama šešiolikos, o dabar skaičiuoja aštuntą dešimtį, tad kuo puikiausiai išmano šio gardumyno istoriją.

V. Brazaitienės vedama duonos, kurią ji švelniai duonute vadina, edukacija svečiams taip pat pristatoma itin išsamiai. Be to, nė vienas edukacijos dalyvis neišvyksta tuščiomis – kiekvienam įteikiamas autentiškas duonos tešlos receptas bei šiek tiek raugo, kad ir namuose būtų galima pasimėgauti skania, zanavykiška duona. Duonos raugo, kurio receptą gavo dar iš savo mamos, parūpinusi taip pat R. Mureikienė. Pagal šį receptą duoną moteris kepa visą savo gyvenimą.

Nuotr. Duona edukacijos metu kepama pusiau plikyta, o jos raugo į namus  gali parsivežti kiekvienas apsilankęs.

Kol duona kepa, kad laikas neitų veltui, bendruomenės moterų klubo narės susirinkusius moko įvairių tradicinių amatų subtilybių – tai ir vilnos vėlimas, ir piešimas ant šilko, siuvinėjimas ir t. t.

Beje, per trejus edukacijų metus kulinarinio paveldo namuose apie šakočio ir duonos kepimą pasakota daugiau nei du šimtus kartų! Čia spėję apsilankyti ne tik mūsų rajono, tačiau ir kitų miestų gyventojai, taip pat užsieniečiai.

„Pas mus labai mėgsta užsukti emigrantai, grįžę atostogauti į Lietuvą. Taip pat buvo atvykusi ne viena šeima, kurioje lietuvaitė ištekėjusi už užsieniečio. Jie iškeptus šakočius paskanauti veža vyro giminėms į užsienį, o jo kepimas tampa tikra atrakcija pirmąkart tai matantiems ir darantiems žmonėms“, – kalbėjo V. Brazaitienė.

Edukacijų metu jose taip pat dalyvauja ir vietinė žoliautoja Adelė Skeisgielienė, kuri su mielu noru vaišina įvairiomis arbatomis, pasidalija savo išmintimi apie vaistažoles, duoda žmonėms patarimų, kokiomis žolėmis gydyti įvairias ligas ir pan.

---

„Manau, zanavykiško raguolio kepimo pamokos „vinis“ – galimybė kiekvienam užsiėmimo dalyviui pačiam išbandyti savo jėgas: atsargiai pilant tešlą ant volo, reikia ritmingai jį sukti. Jei tai darysi per greitai ar per lėtai – nukentės raguolio kokybė. Tokio raguolio kepimas – daug išmanymo ir patirties reikalaujantis darbas, į kurį lekėtiškė šeimininkė nuolat įdeda ir dalelę savo širdies.“

Edukaciją išbandžiusi Violeta Seredžiuvienė

„Zanavykai valgydavo riebiai ir sočiai. Žemės buvo derlingos, jie laikė daug gyvulių ir sunkiai dirbo. Kad būtų jėgų dirbti, reikėdavo ir gerai pasisotinti. Beje, Suvalkijoje buvęs populiarus ir paskutinės, graibytinės tešlos kepaliukas-pagrandukas, dažniau vadintas bakanuku, kepaluku, antele. Į bakanuko vidų buvo dedamos vyšnios, obuoliai ar gabalėlis kumpio. Kepant duoną ant ližės, tešla būdavo daroma kietesnė, o jei skardoje – skystesnė.“

Etnografijos specialistė Rima Vasaitienė