Sekmadienį Kūčios, dalysimės kalėdaičiu, o pirmadienį švęsime kūdikėlio Jėzaus gimimą. Tad naudodamasi proga norėčiau palinkėti nepaskęsti paviršutiniškose, blizgučiuose ir dovanose apkamšytose Kalėdose, kuriose vis mažiau tikrosios dvasios ir Dievo.
Spalio 10-ąją minima Vietos savivaldos diena. Paminėta ji ir Šakiuose, bet jausmas buvo toks, kaip sako žmonės, it po gero baliaus susirinkus ant pabalių.
Kad šiais metais ši diena bus minima gerokai kukliau, administracijos vadovai jau buvo ištransliavę anksčiau, mat lėšų dalį (5 tūkst. eurų), kuri galėtų būti skirta šiam renginiui, nuspręsta skirti Šakių Šv. Jono Krikštytojo parapijai remonto darbams. Išties kilnu ir reikalinga. Tik savivaldybės feisbuke rašoma, jog stogui, nors anksčiau meras tikino, kad daliniam grindų remontui. Stogas jau lyg ir suremontuotas, apie tai rašėme, su klebonu kalbėjome. Nors koks skirtumas – kam labiausiai reikia, tam bažnyčia ir skirs...
Rinkimai pagaliau baigėsi. Kodėl pagaliau? Nes jie kaip niekad įtempti, su daug emocijų, purvo ir praeities šmėklų šešėliais, nuo kurių eskalavimo dažnas pavargo, o atgarsiai netyla iki šiol.
Būtent pasirinkdami tam tikrą komunikacinę žinutę kandidatai bandė pasiekti rinkėją, tačiau visa kampanija, artėjant finišo tiesiajai, vis labiau virto etikečių klijavimu, o patys kandidatai –suvešėjusios nepagarbos liudininkai. Ir neišskiriant kažko konkrečiai. Rodės, tik ir ieškoma, ką dar ištraukti, ką dar paviešinti, kad tik pats atrodytum pranašesnis, skaidresnis, sąžiningesnis, geresnis ir visoks -esnis. Netrūko purvo ir socialiniuose tinkluose, kur žmonės vis drąsiau, deja, tačiau ir nekultūringiau reiškė savo nepasitenkinimą, neretai demonstruodami ir savo išprusimo lygį. Bet čia atskira tema.
Artėjame prie dar vienos pradžios, 2022-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Neįtikėtinai greitai jie praėjo, nors ir vėl jau kad pamėtėjo, tai pamėtėjo.
Metams ritantis į pabaigą, įprasta perversti laikraščių komplektus, surinkti svarbiausius metų įvykius ir peržvelgti, kokios aktualijos nugulė į leidinio puslapius. Skaitau, kad pernai rašiau, jog praėjusieji metai buvo sunkūs, bet įdomūs – jau vadavomės iš karantino gniaužtų, įpratome prie tam tikrų apribojimų, tačiau dabar, rodos, ir to vargo bei nepatogumų nebuvo, o ir šiaip niekas nežinojome, ką pasiūlys ateitis.
Spalio 4-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė gyvūnų diena. Savaitgalį ne tik per rajoną, bet ir per visą Lietuvą nuvilnijo automobiliu vilktos kalytės istorija, tad vargiai būtų geresnė proga pasvarstyti apie žmogiškumą, pilietiškumą ir mūsų gebėjimą užjausti.
Net neabejoju, kad daugelio būsiu nesuprasta, tačiau...
Verbų sekmadieniu prasidėjusi didžioji Velykų savaitė sekmadienį pasieks kulminaciją, švęsime Prisikėlimą, tačiau tuo pat metu dažnas mintimis būsime su Ukraina – niekinama, kankinama, žudoma, prievartaujama. Tiesiog privalome rasti nusiraminimą, net popiežius ragina skelbti velykines paliaubas, tačiau visgi – koks kartais niekingas padaras yra žmogus...
Nors prognozių būta daug ir įvairių, tačiau, ko gero, daugelis svarstėme, kad realus ir toks nuožmus karas visgi nekils. Tačiau kilo. Žiaurus, draskantis širdį ir priverčiantis jausti beviltiškumą, nusivylimą, siaubą. Visgi karas ne tik žudo, jis ir vienija. Nors tos vienybės kaina tikrai per didelė.
2021-ieji skaičiuoja paskutines dienas. Dažnas galbūt jau perbėgame per praėjusias dienas ir apmąstome, kokie metai buvo, ką jie atnešė, ko išmokė ar ką iš mūsų atėmė.
Sakyčiau, jog metai buvo sunkūs. Bet ir įdomūs, toliau keičiantys mūsų mąstymą, mokantys gyventi kitaip. Jei pernai buvo daugybė nežinios, baimės ir daug pirmų kartų dėl naujo ir nepažįstamo priešo – kovido – tai šiemet mes jau drąsesni, išmokę dirbti per nuotolį, įpratę kvėpuoti per kaukes ir vis labiau prisitaikantys prie visą pasaulį keičiančių dalykų.
Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.
Algimantas iš Gotlybiškių:
