Retorinis klausimas: ar galima dar labiau pramušti dugną nei pramušinėjama su kultūros ministru? Sakyčiau, gal nelabai, bet dvejonę pasilieku, nes nebeaišku, ko dar galima tikėtis. Ir dugnas pramušinėjamas platesne prasme nei tik nekompetentingo žmogaus paskyrimas į aukštas pareigas.
Nesinori aptarinėti jau ir taip plačiai eskaluojamo ministro paskyrimo į pareigas temos, nes ką jau čia gali pridurti... Apgailėtinai skamba pasisakymai, kad leiskime žmogui pabandyti. Paprastam, eiliniam, niekam nereikalingam žmogeliui, kaip pats save pristato. Ką čia gali bandyti, kai pro kraštus veržiasi visiškas neišmanymas? Juk nesėdame už automobilio vairo norėdami tik pabandyti. Aišku, yra, kas sėda, bet už tai yra atsakomybė. Nesileidžiame gydomi mechanikų ar santechnikų, o mokyklose nedirba statybininkai, nes jie dirba statybose.
Vis dėlto tokios reakcijos ir protestų bangos, kokia prasidėjo po Adomavičiaus paskyrimo, Lietuva seniai nematė. Ir tai stipru. O ir reikalinga, nes, artėjant prie liepto galo, kas nors ir kažkokia forma turi pasakyti „gana“. Laikydamasi savo vertybinių įsitikinimų ir reaguodama į situaciją, kultūros bendruomenė vieną po kito ėmė teikti pareiškimus apie tai, kad atsisakoma prezidento globos, jis, kaip ir pats ministras ar premjerė, nepageidaujami kai kuriuose renginiuose. Štai knygos.lt net pažymėjo prezidento knygą kaip nerekomenduojamą, o per O. Koršunovo spektaklį skanduotė „Gėda Nausėda“ skambėjo net Rumunijoje. Galima dar vardinti ir vardinti.
Būta ir kitokių reakcijų – Telšiuose savivaldybė išplatino rekomendaciją dėl ministro laikytis neutralios pozicijos, ko gero, savivaldybei pavaldžios įstaigos nelabai net turi iš ko rinktis, tad imtasi užčiaupimo taktikos.
Aišku, drąsią kultūrininkų poziciją palaiko ne visi. Irgi turi tokią teisę, bet pritarčiau, kad tai vertybinė ir gilesnė kova. Tai ir apie mus, kaip apie valstybę. Tai ne tik apie kultūrą. Tai gebėjimas atsilaikyti antidemokratinei, antivalstybinei Žemaitaičio šutvei. Ir tai labai svarbu, nes su „aušra“ vyksta pavojingi procesai. Todėl pritarčiau ir kažkur perskaitytai minčiai, kad Žemaitaitis yra kaip Trojos arklys, kuris paskandins ir socialdemokratus, ir prezidentą, bet taip pasirinko patys socialdemokratai. Tik kas prisiims atsakomybę, kai net šalies vadovas nuomonę bei poziciją keičia dažniau nei kojines?
Negaliu nepaminėti, kaip į šią situaciją reagavo ir kai kurie savivaldybės tarybos nariai. Štai Ričardas Lekavičius feisbuke samprotavo: „Kultūros atstovai atsisako bendradarbiauti su valdžia. Valstybei tai, regis, netgi pigiau – kultūra mažiau kainuos. O patys kultūrininkai pabadaus, išsivalys žarnynus ir galiausiai patys ateis duonos prašytis“. Rimtai, Ričardai? Savivaldybės tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas (!) nepraleido progos pasisakyti po vienu iš pranešimų, kad prezidentas nepageidaujamas Knygų mugėje, tad rėžė: „Tarakonai įma viršų“ (parašė su klaida), o vėliau pateikė ir pasiūlymą: „Kvieskite tik Landsbergį su savo eilėraščiais į savo privačius renginius”. Apskritai nelabai suprantu tos masinės alergijos Landsbergiui, bet šįkart ne apie tai.
Tačiau tokia jau ta demokratija, tokia šiandiena, tokia politika, tokia ir mūsų visuomenės dalis. Juk ir „aušriečius“ kažkas iš mūsų išrinko, kažkas tebežiūri rusišką televiziją ir galvą guldo už tokius „kovotojus“ kaip Žemaitaitis, tik kur link nueisime su tokiu požiūriu? Baisu? Taip. Čia jau grėsmė pralaimėti ir intelektualinę kovą, kuri tautai gali būti itin skausminga, tad neleiskime perženginėti raudonų linijų ir padarykime kiekvienas viską, ką šiandien galime geriausio. Vardan tos.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 77 (9672)
2025 m. spalio 3 d.
Arūnas iš Ringaudų:
