Nors prognozių būta daug ir įvairių, tačiau, ko gero, daugelis svarstėme, kad realus ir toks nuožmus karas visgi nekils. Tačiau kilo. Žiaurus, draskantis širdį ir priverčiantis jausti beviltiškumą, nusivylimą, siaubą. Visgi karas ne tik žudo, jis ir vienija. Nors tos vienybės kaina tikrai per didelė.
Tiesiog ėmėme ir vieną rytą pabudome visai kitokioje realybėje. Realybėje, kai XXI amžiuje po miestų aikštes važinėja tankai ir kita karinė technika, bombarduojama, šaudoma, žudoma... putinas (mažąja raide rašau ne todėl, kad nemoku didžiųjų raidžių rašybos) paskelbė karą Ukrainai ir pasauliui. Vaikams tenka aiškinti, kas vyksta, kodėl Ukrainos vaikai ne su žaislais žaidžia, o nuo despoto režimo žūsta. Ukraina demonstruoja vienybę, o komikas Prezidentas – pavydėtiną ir pavyzdinę lyderystę, kai tuo tarpu ne vienas lyderis atsiskleidė it komikas. Štai gyvenimo ironija. Vakarai, pirmomis dienomis tik trypčioję vietoje, susivienijo, nors yra norinčių stipresnės, kietesnės pozicijos. Turbūt putinas to nesitikėjo. Bet aš ne apie tai. Norisi visoje šioje beprasmiškoje košėje įžvelgti kuo daugiau gero, nes net psichologai sako, kad tokioj nenormalioj situacijoj nenormaliai jaustis yra normalu.
Tad apie šviesą. Smagu, kad pagaliau atbunda pasaulis ir praregi, koks psichopatas sėdi valdžioje. Tik labai skauda, kad už tai gyvybėmis bei krauju moka tiesiog laisvai gyventi trokštantys ukrainiečiai, jų vaikai. Smagu, kad pagaliau panaikinti (seniai reikėjo!) propagandiniai kanalai. Kai kurie prekybos centrai, pirmadienį pranešė Lietuvos paštas, dėl netinkamo turinio atsisakė prekiauti „Respublikos“ ir „Vakarų žinių“ leidiniais, kurių nebus galima įsigyti ir pašte ar pas laiškininkus. Net rusiškai frazei, kurią ištarė, tiksliau, kur ir kaip ukrainiečiai pasiuntė rusų laivą, lietuvių kalbos specialistai suteikė specialų statusą ir pripažino, kad jai nereikia specialaus vertimo. Ją galima vartoti. Kur ir kaip, čia jau kiekvieno supratimo reikalas, bet pozicija stipri. Tikrai neskatinu tautinės neapykantos. Čia dar viena tema, bet tam duota kalbos dovana, galva ant pečių, kad paaiškintume vaikams, kalbėtumėmės, jog mūsų šalies piliečiai, ar tai būtų rusai, ar baltarusiai, ar dar kitos tautybės, nėra kalti dėl putino karo.
Ir tikrai neužteks vietos pasidžiaugti mūsų tautiečių dvasios šiluma ir dosnumu. Nesuskaičiuojama galybė iniciatyvų, paramos akcijų, kurios dažnai viršija lūkesčius vos prasidėjusios. Žmonės aukoja pinigus, dovanoja savo transportą, kurą ir būtiniausius dalykus, o į pagalbos prašymus operatyviai reaguoja tiek įmonės, tiek pavieniai žmonės. Štai vienas pavyzdžių – sekmadienį vakare „Praeities žvalgo“ puslapyje paskelbiamas įrašas, kad nors yra liemenės, bet labai reikia šarvinių plokščių, tad teiraujamasi, gal kas nors galėtų iš grūdinto plieno išpjauti liemenių įdėklus. Ir ką jūs manote, per pusdienį atsiranda įmonė, brėžiniai ir šarvinių plokščių gamyba vyksta. Ir tokių pavyzdžių daugybė.
Neabejingi ir šakiečiai, sutinkantys atverti ir savų namų duris, ir tiesiog neliekantys užriby. Štai antradienio vakare tik sulaukus žinios, kad šakietis dovanoja savo autobusiuką, kuris iš karo jau negrįš, Šakių Caritas nusprendžia, jog prie suaukotų rūbų reikia surinkti ir maisto. Prašymas skubus, bet svarbus, įrašą paskelbiame socialiniame tinkle ir žmonių dosnumas, geranoriškumas net spaudžia krūtinę. Vos per kelias valandas surinkta apie 40 dėžių įvairaus, ilgai negendančio maisto. Šeimos produktus neša dėžėmis. Vaikai ant kai kurių dėžių nupiešę širdelių, tarp maisto konservų, saldainių įspraustas ir vaikiškas piešinys. Vėliavomis ir širdelėmis papuoštas ir ne vienas suaukotų rūbų maišas. Nuo mažo iki didelio esame kartu su karo talžoma Ukraina. Skauda dėl jų, bet džiugu dėl savų, kad esame neabejingi, kad mokame dalintis ir nors taip galime būti naudingi, prisidėti. Tik ką nors darant ir dalinantis mažiau skauda ir bent tai minutei sumažėja nepakeliamas bejėgystės jausmas. Tad darykime, nesustokime, prisidėkime, remkime. Nugalėti gali tik žmonių vienybė. Slava Ukraini!
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 18 (9325)