Ant slenksčio gražiausios metų šventės. Negaliu neparašyti paskutinio šiais metais žodžio nuo savęs, nes įprastai ši rubrika jus pasiekia mėnesio gale. Neparašyti negaliu, bet ilgai dvejojau, kokiomis mintimis su jumis, mieli skaitytojai, galėčiau pasidalinti. Rodos, norisi kažko gražaus, pozityvaus, dvasingo, bet laikmetis neeilinis, neeilinės bus ir šventės, galbūt ne pati pakiliausia ir visų mūsų nuotaika.

Neapsimetinėsiu ir nesakysiu, kad viskas puiku, nes taip nėra. Vargina karantinas, liūdina statistika, baugina kai kurių žmonių sąmoningumo stoka, nedžiugina, kad per šventes gyvai neapkabinsiu daugelio artimiausių žmonių ir nesusėsiu su jais prie bendro šventinio stalo. Bet tikrai nesiruošiu dėl to viešai verkšlenti. Bandau įžvelgti visame šiame chaose gerus dalykus. Šiais metais su vaikais kursime naujas tradicijas, nes nebus taip, kaip būdavo anksčiau. Nebus taip išsiilgtų močiučių, iš kurių viena šventinę dieną stovės ligoninėje akistatoje su pandemija ir kitais sergančiaisiais, nebus prosenelio, jau mintinai žinomų šeimos ritualų ar draugų būrio, tačiau viliuosi, kad neramus laikas kuo greičiau baigsis ir vėl visi vienas kito nebijodami susibėgsime.

 

Kolegė davė paskaityti vienuolės, sesers Viktorijos Vaidogaitės straipsnį apie tris išbandymus per Kalėdas. Tai išbandymas dovana, išbandymas vienatve ir išbandymas nerimu. Galbūt ne su visais jos teiginiais sutinku, bet atsigręžus į save radau ir kai ką bendro, susimąsčiau. Štai apie išbandymą dovana, kai galva pilna klausimų, o ką padovanoti vaikams, giminaičiams ar bičiuliams. Sukame galvas, plušame ieškodami ir norime, kad dovana išties teiktų džiaugsmą. Net galvoju, kad kartais persistengiame, bet tiesiog kitaip nemokame. Sukame galvas ne tik dėl dovanų, bet ir dėl to, ką šiais metais padėsime ant stalo, ką gaminsime, o ko ne, o kur dar nesibaigiantys darbiniai reikalai bei šiais metais į šią puokštę įsipynusi pandemija. Galiausiai vos atėjus ar net neatėjus šventėms jau svarstome, kada visa tai pasibaigs ir užlies ne bėgimo ir skubėjimo, o ramybės būsena. Tame bėgime išbarstome save, nepastebime daugybės svarbių smulkmenų, o ką jau kalbėti apie dvasinę ramybę.

„Kol ruošiamės Kalėdoms, pasiekiame beveik šviesos greitį tvarkydami reikalus ir reikaliukus, aplėkdami visus renginius ir renginukus. Paskutinę savaitę prieš Kalėdas vis sau kartoju: „Mums nebaisios jokios bėdos, nei Velykos, nei Kalėdos“, – ir lekiu toliau. Toks tempas sukuria vidinį nerimą. O vidinis nerimas tuoj pat ištransliuojamas nekantrumu ir erzeliu. Jei mano vidinis nerimas susitinka kito vidinį nerimą, namie įsitvyro šaltojo karo įtampa. Visi vieni kitus myli, bet net žiūrėt vieniems į kitus sunku“, – rašo sesuo V. Voidogaitė.

Ar jos išsakytuose žodžiuose neįžvelgiate savęs? Na, ir kas iš to mūsų bėgimo? Jaučiame nesuvaidintą, o tikrą pasitenkinimą?

Apie kalėdinius susibūrimus vienuolė teigia, kad tai tobulų Kalėdų lūkesčių sankaupa, nes juk dažnas sau mintyse surežisavęs, kaip tos mūsų šventės turi atrodyti, o šiais metais dažno scenarijus jau seniai žlugęs. Tad galbūt mažiau lūkesčių, mažiau ir nusivylimo? V. Vaidogaitė kelia retorinį klausimą – ar tikrai reikia tobulų švenčių? Juk labiausiai norime mylėti ir būti mylimi, norime nesurežisuotos širdžių bendrystės. Aš irgi siūlau nurimti, neišsigąsti ir susitaikyti. Ir, kaip rašiau pradžioje, įžvelgti pozityvumą. Kodėl? Nes juk nėra taip blogai, brangieji, jeigu esame sveiki. Galbūt ir pandemija mums išbandymus siunčia ne šiaip sau, nes gyvename nuolatiniame pagreityje. Tad sustokime. Visi kartu. Ir šventiniu laiku daugiau pamąstykime, daugiau laiko skirkime ne tik greta esantiems, bet ir patiems sau, nes kai esame patys laimingi, tos laimės daugiau ištransliuoti galime ir kitiems. Galbūt paskaitykime, pažiūrėkime gerą filmą, pasilepinkime kvapnia kava ar arbata, galbūt iškepkime ir skanų pyragą, o svarbiausia – mėgaukimės šiomis akimirkomis. Su tais, su kuriais šiais metais nesusitiksime gyvai, bendraukime nuotoliniu būdu. Kurkime naujas tradicijas, prisiminkime išėjusius, pasimelskime, pailsėkime nuo bėgimo ir nesijauskime vieniši nei tarp žmonių, nei vieni. Juk Kalėdos pirmiausia yra jausmas. Tad puoselėkime jį.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 98 (9209)