Pasirodo, šiais laikais net ir tai, kas yra etiška, suprantame ir interpretuojame savaip. Apskritai etika apibūdina moralę. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Tačiau kiek išies to tikro etiškumo aplink mus, o kiek tariamo? Ar tikrai visada nuoširdžiai teisūs garsiai besireiškiantys?

 

Nors praėjo šiek tiek laiko, neišeina nereaguoti į vieną paskutiniųjų „Laikraščio Valsčiaus“ redaktorės „Savaitgalių“ apie (ne)etiškus kolegas, nes ji savo mintis apie „Draugą“ viešai išdėstė, sakyčiau, diskreditavo mūsų vardą, reaguodama į vieną mūsų publikaciją. Konkrečiai ją papiktino, galimai garbę ir orumą įžeidė publikuota informacija, kurioje paskelbėme, kad Vilniaus apygardos teismas prekių ženklo „Laikraštis Valsčius“ registraciją pripažino negaliojančia. Redaktorė mano, kad paskleidėme tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidėme dalykinę reputaciją, todėl ji pareikalavo informaciją paneigti. Paneigimą spausdiname, kiekvienas galite susidaryti nuomonę, kiek pateikta informacija klaidinanti bei žeidžianti, tačiau publikacijoje „Prekių ženklo „Laikraštis valsčius“ registracija pripažinta negaliojančia“ nesiekėme nei įžeisti kieno nors garbę ir orumą, nei paskelbti tikrovės neatitinkančių žinių, o išdėstyti galimi neatitikimai mūsų leidinyje, mano manymu, tik detalės. Beje, apie kai kuriuos paneigtinus teiginius šiek tiek vėliau.

 

Kadangi redaktorė viešai kėlė klausimą, ar esą akylai stebimi tik jie, tai noriu patikinti ir atkreipti dėmesį, kad žiniasklaidos pagrindinis tikslas informuoti visuomenę. Be to, „Valsčiaus“ situacija išties neeilinė, beprecedentė ir žinodami, kad žmonėms ši situacija įdomi, juos informavome (beje, ne pirmą kartą) apie vykstančių teisinių ginčų eigą. O jų ne vienas ir galo jiems nematyti... Todėl nemanau, kad nusipelnėme vertinimų esą mes mėgavomės pateiktąja informacija, nes neturime jokio suinteresuotumo bylų baigtimi. Tai tik jokio pagrindo neturinti interpretacija. Kaip ir jokio pagrindo neturintys kaltinimai, primetamos sąsajos su advokatų kontora, „Kauno diena“ ir tuo pačiu Nerijumi Naujokaičiu. Pagal porą „Drauge“ spausdintų užsakomųjų tekstų sprendžiama, kas yra kas? Štai čia būtų galima iškelti retorinį klausimą, kas išties elgiasi neetiškai? Suprantama, besiteisiantiems situacija nemaloni, skaudi, bet ar tampi švaresnis bei teisesnis menkindamas kitus?

Grįžtu prie prašomo paneigimo ir pirmojo teiginio. Taip, šiame sprendime nėra teiginių, jog žodis „valsčius“ negalėtų būti naudojamas kaip savarankiškas reikšminis kalbos vienetas (žodis), tačiau jeigu prekių ženklo „Laikraštis Valsčius“ registracija pripažįstama negaliojančia, ar būtent ne viso žymens (o ne savarankiško žodžio) ribojimas toliau sektų? Ar ne to ieškovas siekia? Tokią nuomonę susidarėme susipažinę su teismo sprendime išdėstytais teiginiais. Teismo sprendime rašoma, kad nors atsakovė, tai yra „Laikraščio Valsčius“ redaktorė, ir aiškina, kad žodis „valsčius“ žymi administracinį vienetą, tačiau, teismo nuomone, šis žodis jau seniai įgijęs kitą reikšmę ir siejamas būtent su laikraščiu. Teismo sprendime rašoma: „Tokia pozicija nėra teisinga, nes žodis „valsčius“ pažymi istorinį administracinio vieneto pavadinimą, kuris šiuo metu jau seniai nevartojamas, dėl ko žodis yra įgijęs kitą reikšmę, suteikia aliuziją į Lietuvos istorinį periodą, rodo ryšį su žeme, istorinį tęstinumą. Ženklo „valsčius“ išskyrimas yra sąlygotas ilgalaikio laikraščio leidimo, jo platinimo, tiražo, išpopuliarinimo, o ne jo grafinės išraiškos.“

Pavyzdžiui, dėl ketvirtojo teiginio, kad tekste minimas ir kolegės kalbintas N. Naujokaitis sakėsi aptaręs šį sprendimą su įmonės akcininkais. Norėtųsi patikslinti, kad jis kalba ne apie visus akcininkus, bet tuos, kuriems jis atstovauja. Kaip ir paskutinis informacijos teiginys, jog jis tiki teisingumu, yra ne mūsų, o jo vertinimas.

Daugiau nedetalizuosiu, paneigimas yra. Sugrįšiu prie etiškos žiniasklaidos ne taip seniai buvusių apdovanojimų, kuriuose dalyvavom ir dėl kurių kažkam vis kliūvame, etikečių nusipelnome. Tiesiog patikslinsiu, kad ne patys save taip pristatėme, ne patys save siūlėme ir sau kvietimą juose dalyvauti įteikėme. Tarptautinė programa „Media4change“ stebėjo įvairių medijų turinį, apibendrino rezultatus ir surengė pirmuosius etiškos žurnalistikos apdovanojimus.

Visgi galiausiai palinkėsiu etiškumo visiems ir visur, nes etika, kaip žmogiškumas net ir sunkiose, nepalankiose situacijose, yra vertybė. Tad vadovaukimės vertybėmis, bet ne emocijomis ir nepagrįstais kaltinimais. Gerbiamieji, kaip sakė šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, nustokime krūpčioti.

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 9 (9120)