Pastaruoju metu ypač didėjant melžiamų karvių produkcijai, nustatoma vis daugiau ligų, pasireiškia naujos, ankščiau retai nustatytos ligos. Svarbu pažymėti tai, kad dažniausiai karvės serga po apsiveršiavimo. Tuo metu karvei trūksta pagrindinių maisto ir mineralinių medžiagų, dažnai nusilpsta jų imunitetas. Karvių susirgimui taip pat didelės įtakos turi bandos dydis. Yra žinoma, kad kuo didesnė banda, tuo didesnė tikimybė sirgti tiek užkrečiamomis, tiek neužkrečiamomis ligomis. Nuotr. Karvė yra toks sutvėrimas, kad jeigu turi daug riebalų, tai po apsiveršiavimo ji pirmiausia įsisavina ne pašare esančias maisto medžiagas, o naudoja savo kūno riebalus.
Po apsiveršiavimo karvės gali sirgti daugybe ligų, pradedant nuo tokių kaip parezė po apsiveršiavimo, ketozė, tešmens uždegimu, joms gali pasisukti skrandis ir dar daug kitų. Kaip minėjau šios ligos dažniausiai pasireiškia karvei apsiveršiavus. Ir todėl daugumos šių ligų priežastys yra panašios. Pagrindinės šių ligų priežastys yra šėrimo klaidos, maisto medžiagų trūkumas pašare, karvių įmitimas, ir kitos. Jau senai yra žinoma, kad geriau panaikinti ligos priežastį, negu vėliau jau gydyti sergantį gyvulį. Mano minėtų ligų priežasčių pašalinimas turėtų būti bendras. Todėl, kad šių ligų priežastys panašios, karvės serga daugybe ligų, tik galbūt ne visas jas matome. Pvz. karvei susirgus pareze, dažnai po to padidėja somatinių ląstelių, arba pakinta pieno kokybė. Jeigu karvei pasislinko skrandis, ji labai dažnai kartu serga ir ketoze, bendras šių ligų požymis – karvės liesėjimas po apsiveršiavimo ir dar daug kitų.
Šeriant karves dažnai yra pamirštami mineraliniai priedai. Neretai duodami mineraliniai priedai nėra pačios geriausios sudėties ir kokybės, jau nekalbant apie visišką jų nedavimą karvėms. Dažnai vyrauja nuomonė, kad užtrūkusios karvės yra nereiklios ir jomis rūpintis nėra būtina. Tačiau ši nuomonė yra visiškai klaidinga. Kaip mes sugebėsime pasirūpinti užtrūkusia karve, nuo to priklausys jos būklė ir produkcija po apsiveršiavimo. Užtrūkusioms karvėms yra būtini geros kokybės mineralai prieš apsiveršiavimą. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį, jeigu jūsų karvės sunkiai atsikelia po apsiveršiavimo, arba visai nekyla, serga taip vadinamu pareze. Dažna parezių priežastis yra karvių pašare (šiene, silose, šienainyje), esantis elementas - kalis. Būtent šis elementas mažina kalcio kiekį karvės kraujyje ir didina tikimybę susirgti pareze. Yra keletas galimybių išvengti šios ligos. Apie tai plačiau kituose straipsniuose.
Dažnai ūkininkai užduoda klausimą – „kodėl prieš veršiuodamasi karvė buvo stambi, gerai įmitusi, graži, o po apsiveršiavimo greitai suliesėjo?“ Šiuo atveju reikėtų paminėti vieną pagrindinių ligų priežasčių – karvių nutukinimą prieš apsiveršiavimą. Ir jeigu jūsų karvė yra stambi ir graži prieš apsiveršiavimą, tai bus liesa ir negraži po apsiveršiavimo. Todėl labai svarbu nenutukinti karvės. Karvė yra toks sutvėrimas, kad jeigu turi daug riebalų, tai po apsiveršiavimo ji pirmiausia įsisavina ne pašare esančias maisto medžiagas, o naudoja savo kūno riebalus. Tokiu būdu pažeidžiamos kepenys, nusilpsta imunitetas ir mes jau turime sergančią karvę. Tai ypač pastebima stambesnėse bandose, kur suserga karvės ir sakoma, kad „atsisakė kepenys“. Bet kodėl taip nutiko, galutinai ir neišsiaiškinama. Bandose, kur yra fiksuojamas karvių svoris, pastebėta, pavyzdžiui, kad karvei veršiuojantis jos kūno svoris yra 700 kg svorio, per mėnesį jos svoris nukrinta iki 500 kg. Taigi, minus 200 kg, kurių dalis pažeidžia karvės kepenis.
Gana dažnai pasitaiko ligų, kurios ankščiau nebuvo nustatomos. Viena iš jų – skrandžio pasisukimas. Ši liga dažnai supainiojama su kitomis ligomis ir karvė iki galo nepagydoma.
Kaip išvengti atskirų ligų, ką gali padaryti ūkininkas iki kreipdamasis į veterinarijos gydytoją, plačiau aptarsime sekančiuose straipsniuose. Taip pat galite užduoti klausimus, į kuriuos mielai atsakysime.
Lietuvos veterinarijos akademijos dr.
Ramūnas Antanaitis.
Virginijus iš Kriūkų:
