Spalio 4-ąją visame pasaulyje minima Pasaulinė gyvūnų diena. Savaitgalį ne tik per rajoną, bet ir per visą Lietuvą nuvilnijo automobiliu vilktos kalytės istorija, tad vargiai būtų geresnė proga pasvarstyti apie žmogiškumą, pilietiškumą ir mūsų gebėjimą užjausti.

Net neabejoju, kad daugelio būsiu nesuprasta, tačiau...

 

Vos įrašas su velkamu šuniuku pasirodė socialiniame tinkle, komentarai pasipylė kaip iš gausybės rago – vairuotą esą patį reikia gatvėmis valkioti, uždaryti į kalėjimą, koks jis nesveikas, išsigimęs, idiotas ir pan. Prašyta viešinti, kur jis gyvena, suprask, kone linčo teismą čia ir dabar reikia rengti. Nuo žodyno, kaip ir daugelio beraštiškumo, raibo akys. Kai išsiaiškinta, kad vairuotojas yra ugniagesys gelbėtojas, pykčio lavina tik dar labiau suaktyvėjo, mat kelti klausimai, kaip taip gali elgtis pareigūnas, ar jis apskritai dar gali dirbti savo darbą. Į diskusijas įsivėlė ir žinomi Lietuvos žmonės, pavyzdžiui, Andrius Užkalnis, raginęs šakiečio darbovietei rašyti elektroninius laiškus su klausimais, „koks jų požiūris į nusikaltėlį valstybės tarnyboje“. Aš parašiau, pabrėžė jis, ragino jo pavyzdžiu pasekti ir kitus.

Stebiu ir svarstau, kada mums taip rūpėjo ne gyvūnas, o žmogus – šalia esantis, galbūt kenčiantis vaikas, nepritekliuje gyvenantis senjoras, smurtą kenčianti ir prabilti bijanti moteris... Bandau prisiminti, ar visuomenė reikalavo linčo teismo, kai į šulinius buvo sumesti vaikai, kai mirtinai buvo uždaužytas Matukas... Žinoma, sunkiai palyginami dalykai, tačiau visgi atjauta keturkojams, ko gero, ima viršų ir atima sveiką protą. Išties neapsakomai gaila kankinamų šuniukų, kačiukų ir kitų apsiginti negalinčių gyvūnų, nepateisinamas joks žiaurus elgesys su gyvūnais, tačiau ar tikrai adekvačiai į tai reaguojama? Pamenu kone prieš metus vykusią gyvūnų gelbėjimo operaciją Šakiuose, Tulpių gatvėje, kai į vieną kiemą suplūdo minia net ne vietinių žmonių, savanorių ir pas gyventoją tiesiogine žodžio prasme lipo kone per langus... Kad įsitikintų, jog šuniukams viskas gerai. Gal ten ir ne viskas gerai, tačiau ar tikrai neperžengiamas žmoniškumas ir padorumas? Ar norėdami apsaugoti keturkojus pirmiausiai neturėtume būti žmogiški pirmiausiai žmogui? Ar lipame per langus, tarkim, girdėdami smurtą artimoje aplinkoje?

Grįžkim prie kalytės vilkimo istorijos. Tas žmogus buvo iškart nuteistas, nurašytas ir sumaišytas su žemėmis net nesiklausant jo paaiškinimų, kad jis nematė, jog kalytę prie automobilio pririšo jo tėvas. Vėl pasipylė komentarai, kad pasiaiškinimai lėkšti, esą tiesiog neįmanoma nepamatyti prie automobilio pririšto šuns. Aš neteisinu, bet ir nežinau, kaip ten buvo, nes nebuvau tame kieme, kaip ir tie komentatoriai nebuvo, tad nepuolu smerkti ir vertinti. Taip, situacija išties neeilinė ir nepavydėtina, bet jau net policija išplatino pranešimą ir ramina, kad įvykis dar neištirtas ir aiškinamasi, kaip iš tikrųjų viskas vyko, ragina poziciją reikšti santūriai, atsakingai, negrasyti ir nekurstyti neapykantos, nes už tai irgi numatyta baudžiamoji atsakomybė.

„Šiuo itin jautriu metu gyventojai įvairiais būdais nori išreikšti savo pilietinę poziciją prieš galimą smurtą prieš gyvūnus, tačiau kol dar nėra priimti sprendimai ikiteisminiame tyrime, norime priminti, kad savo poziciją reiktų reikšti taikiais, civilizuotais ir teisėtais būdais“, – rašoma policijos pranešime ir primenama, kad dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį „Žiaurus elgesys su gyvūnais“.

Beje, kalbant ne šia tema, o apskritai, ar mes visai neturime jokio kritinio mąstymo? Pamatome antraštę, nuotrauką, kuri ypač respublikinėje žiniasklaidoje, norint pritraukti dėmesį, būna net ne iš to įvykio, o asociatyvi, tačiau daugelis, net nesigilindami į esmę, neskaitydami teksto, puola komentuoti, smerkti, piktintis, teisti ar stebėtis. Šaukia, bet ar žino kodėl?

Žmonės, bandykime atskirti pelus nuo grūdų ir nesisvaidykime akmenimis į kairę ir dešinę. Net Biblijoje pasakyta, kad lai sviedžia akmenį tas, kas be nuodėmės. Tad prieš spjaudydamiesi bent minimaliai pasikramtykime.

 

Gintarė Martinaitienė

Laikraštis „Draugas“ Nr. 76 (9383)