Laikomės Verbų sekmadienio tradicijų, bet verbuojam tik šeimos narius. Per seni po kaimus eiti kaimynų verbuoti. „Verba plaka, ar žadi duoti kiaušinių?“ – taip sakydavom. Verbas pas save auginam kieme. Jas šventiname bažnyčioje, po sekmadienio laikome pagarbiai ant bufetėlio pamerktoje vazoje. Kai nubyra kadagio spygliai, tai sudeginam, šventą daiktą mėtyti negalima.

Šis sekmadienis – poilsio diena...na, žinau, dar Verbų sekmadienis. Mano šeima gyvena atskirai, tai ir verbuoti nėra ką. Prieš 40 metų penktą valandą ryto jau per užpakalį „kaldavom“. Plakdavom verba šeimos narius ir klausdavom: „Kiek margučių žadi?“ O jie  žadėdavo tai vieną, tai du. Verbų iš miško parsineši. Paskui, jei rūkydavome lašinius, įmesdavome verbos šakelę – kvapas geras būdavo.