„Zyplių dvaras – tai vieta, kur vis norisi sugrįžti. Čia mes turime draugų, esame mylimos ir laukiamos“,- pasakojo Lina Kabelkaitė paklausta, kodėl kilo idėja čia eksponuoti kūrinius. Atvykti kūrėjas paskatino ir Lukšių miestelio seniūnas Vidas Cikana, sakydamas, jog menininkių darbai susilieja su dvaro atmosfera į vieną nedalomą visumą. Iš tiesų, vos pakilus į rūmų antrąjį aukštą „pasitinka“ Linos Kabelkaitės siuvinėtų paveikslų galerija, kurioje atgyja – ne tik gimtojo krašto bažnyčių vaizdai, bet ir mylimo augintinio - katino portretas. Lina – ne tik puiki siuvinėtų paveikslų autorė, rengianti įvairias parodas Lietuvoje bei Lenkijoje, vargonininkė, bet ir  fotografė, rankdarbių meistrė, mezganti, nerianti. Nesenai ji atrado dar vieną pomėgį – karpinius. Karpyti Liną „užkrėtė“ artima jos bičiulė bei mokytoja Diana Lukošiūnaitė. Linos karpytomis užuolaidėlėmis puošiasi ir Zyplių dvaro arklidžių langai – tai praėjusių metų plenero metu jos atliktas darbas. Po gero pusmečio menininkė sugrįžo  į dvarą su darbais, į kuriuos sudėtas ilgus metus puoselėtas siuvinėjimo menas. Siuvinėtose nuotraukose mes galime pamatyti ir pačios autorės portretą, gamtos peizažus, gėles, gimtosiose apylinkėse esančias bažnyčias. Siuvinėti Lina pradėjo būdama vos šešerių metų. Šio meno paslapčių mergaitę išmokė mama. Vaikystėje jai siuvinėjimas buvo mielesnis nei šėliojimas lauke su bendraamžiais. „Mūsų šeimoje tai buvo įprasta, ir niekam nekilo abejonių, kad adatą į rankas paėmiau per anksti. Rankdarbiais užsiėmė močiutė, mama ir vyresnioji sesuo”, - sakė L. Kabelkaitė, mokanti siuvinėti pilnaviduriu, virvute, adinuke, rišeljė, kryželiu, šešėliavimu bei Mažosios Lietuvos kryželiu. Siuvinėti nuotraukas ji pradėjo prieš dvylika metų. Šis kruopštus menas, reikalaujantis ypač didelio susikaupimo, tautodailininkei yra arčiausiai širdies. Išsiuvinėti vieną paveikslą Linai trunka apie pusę metų laiko, tai ypač daug dėmesio bei kruopštumo reikalaujantis darbas. Tačiau, kai darbas atliekamas iš visos širdies, ji net nejaučia laiko tėkmės. 2011 metais už siuvinėtas ir vąšeliu nertas staltieses L. Kabelkaitė respublikinės konkursinės tautodailininkų parodos ,,Aukso vainikas“ metu Alytaus apskrities regioniniame  ture  laimėjo trečiąją vietą.

 

Vos įžengus į Zyplių dvaro antrojo aukšto menę, mus pasitinka spalvoti karpinių paveikslai. Tai gerai žinomos tautodailininkės Dianos Lukošiūnaitės darbai. Lietuvos kurčiųjų draugijos, Tautodailininkų sąjungos, Lietuvos specialiosios kūrybos draugijos (LSKD) „Guboja“ narė, Druskininkų skyriaus mokytoja ir socialinė darbuotoja Diana Lukošiūnaitė Dzūkijoje yra žinomas ir savas žmogus. Čia ji gimė, augo, mokėsi ir kūrė ateities planus. Turinti klausos negalią, tačiau stiprią valią ir siekį bei norą padėti ligos palaužtiems žmonėms, ji jau vienuolika metų ugdo įvairias negalia turinčius druskininkiečius, mokydama meno subtilybių, ruošdama su jais parodas, dalyvaudama renginiuose bei akcijose.

Parodoje „Laiškai iš Dzūkijos“ Diana eksponuoja artimiausius savo  širdžiai  darbus – spalvotuosius karpinius. „Aplinkui taip niūru ir tuščia, todėl man savo kūryboje norisi daugiau spalvų, kad jos motyvuotų žmogų gyventi ir džiaugtis viskuo, kas mus supa“,- pasakojo Diana apie savo kūrinius. Jos karpiniai nėra pripažinti tradicine tautodaile, dėl to, jog Diana naudoja spalvotąjį popierių. Tačiau, pažvelgę į karpinius atidžiau, pamatysime čia ne vieną tautosakos elementą, gamtos vaizdus, peizažus.

Be karpymo Diana yra išbandžiusi ne vieną techniką - makrame, simegrafiją, siuvinėjimą, nėrimą, mezgimą, siuvimą, gobelenų audimą, vilnos vėlimą, tapymą ant šilko, juostų audimą ir rišimą. Kai tiek daug moki - apie laisvalaikį nesvajok. Tačiau bene didžiausią pasitenkinimą menininkei kelia spalvoto popieriaus karpymas, nors šis amatas reikalauja daug atidumo, sumanumo bei kruopštumo. Paklausta, kuris karpinys iš ekspozicijos jai mieliausias, Diana atsako, jog visi darbai jai savotiškai brangūs ir svarbūs, tačiau pati autorė mieliau renkasi tuos, kuriuose pavaizduoti medžiai su šaknimis. „Šaknys yra gyvybės simbolis, be šaknų vaizduojami medžiai man atrodo lyg negyvi. Gyvybė – tai šio pasaulio egzistencijos esmė ir prasmė. Ji daugiau ar mažiau atsispindi bene kiekviename mano paveiksle“,- aiškino autorė.

 Druskininkietės Dianos Lukošiūtės talento gyvybingai iš paprasto popieriaus lapo iškarpyti smulkius, o kartais ir įspūdingo dydžio kūrinius, ko gero, gali pavydėti ne vienas. Skrupulingi jos karpiniai yra sužavėję ne tik meną mėgstančius žmones, bet ir profesionalius žinovus. 2012 metais Dianai suteiktas meno kūrėjo statusas. Nors tautodailininkė yra gerai žinoma tiek mūsų šalyje, tiek už jos ribų, garbė Dianos asmenybei didelės įtakos nepadarė. Diana yra laisvai bendraujanti su aplinkiniais, šilta ir miela moteris, kuri negaili žodžių pasakodama apie  savo kūrybos ypatumus. Dar 1998 metais, susidomėjusi smulkiąja grafika - karpiniais, tautodailininkė ir dabar šiam menui teikia didžiausią reikšmę. Vos pažvelgus į dvaro rūmuose visą mėnesį dar kabosiančius jos darbus iš karto regime, kiek čia įdėta meilės ir kruopštumo. O ilgametė menininkės patirtis kalba pati už save, nori to ar nenori.

Dianos Lukošiūnaitės ir Linos Kabelkaitės darbų paroda „Laiškai iš Dzūkijos“ Zyplių dvare atidaryta balandžio 16 dieną. Menininkių darbais – karpytais bei siuvinėtais paveikslais, lankytojai galės gėrėtis dar visą mėnesį.