Jų pasirodymų laukia Lietuvos miestai ir miesteliai, jų dainas groja „Pūko radijas“... Kalbame apie Šakių pasididžiavimą – „Mamų ir dukrų kvartetą“ iš Gotlybiškių. Tiesa, ansamblio narės sako Šakiuose koncertuojančios palyginti mažai, už rajono ribų jos jaučiasi net žinomesnės.

 

Kvarteto narės Violeta Simonavičienė su dukra Kotryna ir Skirmutė Janulaitienė su dukra Aušrine džiaugiasi klausytojų dėmesiu. „Dainuoji – mirtina tyla. Vienas verkia, kitas taip kur žiūri... Po koncerto visi stojasi, ploja. Man tai yra daug. Pakelti žmogų nuo kėdės šiais laikais reikia daug jėgos“, – mano V. Simonavičienė.

„Visa tai rodo, kad žmonėms reikia gilesnių jausmų. Ir nesvarbu, kuriame Lietuvos krašte – žmonės visur priima tikrą nuoširdumą“, – sakė S. Janulaitienė.

Paklausus, ar jaučiasi atpažįstamos, S. Janulaitienė šyptelėjo: „Na, autografų tikrai niekas neprašo, pirštais nebado. Tiesa, kartais būna, kad žmonės pamatę nusišypso, palydi žvilgsniais, susišnabžda: „Čia tos – su raudonais sijonais...“ Smagu.“

V. Simonavičienė teigia, kad kitose Lietuvos vietose jos koncertuoja daugiau ir jaučiasi net labiau atpažįstamos nei čia, Šakių rajone.

Moterys pradėjo koncertuoti prieš ketverius metus, paruošusios vieną pasirodymą Motinos dienai. Jos netikėjo, kad tai išaugs į nuolatinę koncertinę veiklą. Tarp jauniausios ir vyriausios ansamblio dalyvės – 35 metų skirtumas.

„Dukros galėjo pasakyti – mamos mes su jumis neisim. Nors abi dainavo meno mokyklos chore, bet ten jaunimas. Kita energija“, – teigė V. Simonavičienė.

S. Janulaitienė džiaugiasi, kad nuo pat vaikystės Aušrinės ryšys su mama buvo stiprus.

„Kai pradėjome koncertuoti, ji mielai atsistojo ant scenos šalia. Be gėdos jausmo ir baimės, ką pasakys draugai“, – sakė S. Janulaitienė.

„Aišku, kartais būna ir pykčio, ir ginčų, natūralu – kiekviena turi savo nuomonę. Sakoma, dėl skonio nesiginčijama... Mūsų atveju šis posakis netinka. Renkantis repertuarą ar sceninę aprangą kartais tenka ieškoti kompromiso. Kol kas tai pavyksta gana lengvai. Tiesa, dėl repertuaro tenka ir pavargti“, – šypsosi S. Janulaitienė.

Pasak Skirmutės, sunku rasti tinkamų daugiabalsių dainų. „Pačios pritaikome vienbalses dainas keliems balsams, keičiame tonaciją. Keletą dainų pagal eiles ir pati sukūriau“, – sakė moteris.

Kotryna Vilniaus universitete studijuoja mediciną, o Aušrinė Kauno kolegijoje – kosmetologiją. Nė viena negalvoja palikti kvarteto, o mamos net nemąsto apie dainavimą dviese.

„Tik būdamos keturios esame unikalios, tokių kaip mes daugiau nėra“, – sako V. Simonavičienė.

Kotrynos nuomone, kuo daugiau esi užsiėmęs, tuo daugiau visko spėji.

„Koncertuojame savaitgaliais, o mokslai karaliauja darbo dienomis. Į tolimesnius koncertus pasiimu ir kokį konspektą. Pirmais studijų metais atsirado nepatogumų, nes susirinkti tik savaitgaliais norint išmokti naują dainą neužtekdavo. Tada trys kvarteto narės repetuodavo, paskambindavo man ir aš bendrabučio balkone dainuodavau kartu. Tai praktikavome, kol Aušrinė dar mokėsi mokykloje. Dabar jau būtų sunku sujungti tiek ryšio priemonių į kokybišką rezultatą“, – šypsojosi mergina.

Kotryna vertina veiklą šiame kvartete ir džiaugiasi, kad gali dainuoti su mama: „Pamatėme daugybę koncertinių salių, renginių įvairovę. Nuo valstybinių minėjimų iki vasaros švenčių ar televizijos laidų. Tai įpareigojo turėti įvairių sceninių rūbų, platų repertuarą. Taip kaupiasi sceninė patirtis“, – pasakojo Kotryna.

 „Koncertinės kelionės yra ir pažintinės – smagu pamatyti nelankytus kraštus, jų žmones. Aušrinė, kaip ir dauguma šiuolaikinio jaunimo, yra komunikabili. Kiekvienas koncertas plečia jos draugų ir pažįstamų ratą. Tai rodo, kad mūsų klausosi ne tik mamos ir močiutės“, – sakė S. Janulaitienė.

S. Janulaitienė teigia, kad būti scenoje – didžiulis malonumas.

„Jaudulio neišvengsi, bet jis dingsta, pažvelgus į žiūrovų akis, šypsenas. Dainuojant konkurse jaudulys kyla iš atsakomybės. Nežinau, kaip nugalėti vidinį drebulį. Vienintelis būdas – lipti į sceną, šypsotis ir pasirodyti kiek galima geriau“, – atvirauja S. Janulaitienė.

V. Simonavičienė sako, kad iš koncertinės veiklos ji turėjo vieną slaptą tikslą: „Tai merginų sceninis ugdymas. Tu turi išsitiesti, nusišypsoti, atverti save muzikai. Scenos baimė tikrai yra, ir tas pratinimas stovėti prieš žmones buvo šioks toks darbas. Kaip nebijoti scenos? Tarp klausytojų visada bus ta dalis, kuri supranta, kuriai tavo muzika patiks. Tas žinojimas padeda nusiraminti.“

„20 metų sėdėjau namuose ir atidaviau savo energiją šeimai. Šie metai namie suteikė laisvės priimti sprendimus. Žmonės eina į darbą, kompleksuoja prieš kolektyvą, kad kažkas nepavyks. Man tas negresia. Turiu pasitikėjimo savimi ir laisvės“, – teigia V. Simonavičienė, prisiminusi drąsą pirmąkart lipti ant scenos.

„Buvo Šakių gitaristų klubo festivalis. Aš atsisėdus paklausiau, paklausiau... Renginio gale vedėjai paklausė, gal kas iš salės nori pagroti. Atėjau su draugėm, jos norėjo sulaikyti, bet aš atsistojau ir pasakiau, kad norėčiau pabandyti. Man davė gitarą ir sudainavau dvi dainas“, – pamena V. Simonavičienė.

Nuo to prasidėjo Violetos muzikiniai pasirodymai.  

„Matyt, širdy buvo ta muzika ir galiausiai išsiveržė – nors ir paprastu būdu. Jei būtų kas pasakę, kad auginsi vaiką 17 metų ir tada su juo išeisi į sceną – nebūčiau patikėjusi. Kad užsiauginsi sau scenos partnerį...“ – stebėjosi Violeta Simonavičienė.

---

• Dainavo Pūko TV kasmet organizuojamame koncerte „Geriausios pūko dainos 2016“.

• Penkis kartus dalyvavo „Duokim garo“.

• Lietuvos muzikuojančių šeimų konkursas „Gaidų pynė“.

• Išleido kompaktinę plokštelę „Pabūkime arti“.

• 2016 m. respublikinis solistų ir ansamblių konkursas „Sidabriniai balsai“, pateko į III turą ir iš 300 ansamblių buvo tarp 30 atrinktų, kurie dainavo Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje, ir tapo II laipsnio laureatėmis. Dar gavo specialų prizą už muzikinių tradicijų tęstinumą šeimoje.

Sima Kazarian