Vasara – tai atostogos, įspūdžių pilnos kelionės, filmų peržiūros netradicinėse erdvėse. Tikriausiai nedaugelis žino, kad mūsų kraštietė Akvilė Gelažiūtė, prieš 10 metų baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją, šiandien pati moko studentus Vilniaus Gedimino technikos universitete ir yra „Skalvijos“ kino akademijos vaidybinio ir dokumentinio kino kursų vadovė, mielai gimnazistų „Plytos“ renginius paįvairinanti savo filmais. Šiandien kalbamės su ja apie vaikystės svajones, darbo specifiką ir ką reiškia gyvenime tvirtas charakteris.

Kur pakėlėte sparnus baigusi gimnaziją? Ką veikiate šiandien?

Iš karto pavyko įstoti į TV režisūros bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2013m. čia tęsiau ir vaizdo režisūros magistro studijas. Baigiamuoju darbu tapo filmas „Deminas: dvi tvirtovės“ (2015 m.), kuris nacionaliniuose Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ buvo apdovanotas už geriausią studentišką filmą. Po magistro studijų buvau pakviesta dirbti Vilniaus Gedimino technikos universitete, kuriame paskutinius ketverius metus dėstau medijų gamybos bei scenarijaus rašymo pagrindų modulius. Kino edukacija užsiimu ir „Skalvijos“ kino akademijoje, vadovaudama vaidybinio ir dokumentinio kino kursams, skirtiems vyresnių klasių mokiniams. Nuo 2019-ųjų kaip dirbtuvių vedėja prisijungiau prie Britų tarybos ir VšĮ „Meno avilys“ vykdomo tęstinio projekto „Dideli maži ekranai. Medijų raštingumas Lietuvos mokyklose“. Kita svarbi veiklos kryptis – kino festivaliai: 2015–2019 m. buvau Europos šalių kino forumo „Scanorama“ vienintelės konkursinės programos „Naujojo Baltijos kino“ bei Lietuviškų premjerų programų koordinatorė. Taip pat, žinoma, užsiimu filmų kūrimu, bet tai yra gana lėtas procesas, dažnai reikalaujantis 2-ejų–3-ejų metų. Kaip matote, darbai svyruoja nuo tiesiogiai to, ką mokiausi, t.y. režisavimo, iki festivalių koordinatorystės arba edukacijos. Ko jau ko, bet tikrai gyvenime nesitikėjau, jog teks pačiai stoti už stalo ir kalbėti mokiniams! Bet nesiginsiu – tai man teikia didelį malonumą.



Kokius filmus kuriate?

Balandžio mėnesį baigiau ir uždarame „Kino pavasario“ industrijos renginyje „Meeting Point“ pristačiau savo režisuotą ilgametražį meninės dokumentikos filmą „Neregėta Europa“, kuris 2017 m. Amerikos ambasados Lietuvoje buvo nominuotas ir atrinktas į AFS tarptautines dokumentikos dirbtuves Pietų Kalifornijos universitete. Filmo premjera numatyta 2019 m. rudenį–žiemą. Šiuo metu dirbu su debiutiniu ilgametražiu vaidybiniu filmu „Ilganosės dienoraštis“.

Mano kūrybai būdingas lengvumas – pasirenkami personažai gerai atpažįstami, kasdien sutinkami žmonės, kurių išgyvenimai nėra pažymėti ypatinga socialine egzotika. Pasitelkiant humorą pasakojamose istorijose dėmesys kreipiamas į tarpusavio santykius, žmogaus negebėjimą iškomunikuoti savo jausmų, moters pasaulį bei visuomenėje priimtas, tačiau kvestionuotinas praktikas.

Ar apie šį darbą svajojote nuo vaikystės?

Tikrai ne. Vaikystėje, kantriai klausant tėvams, plėšiau romansus apie „pavogtą čigono meilę“, o vėliau irgi ne ką geriau – iki 11 klasės specialybės pasirinkimas kaitaliojosi kiekvienais metais arba net keliskart per metus (nuo gimnastikos instruktorės iki žurnalistės ar rašytojos). Tiesą sakant, jeigu ne giminaičiai iš sostinės, kurie ir pranešė apie tokios specialybės kaip kino režisūra egzistavimą bei, ruošiantis stojamiesiems, davė specializuotos literatūros ir filmų, vargu, ar apskritai būčiau ją pati radusi.

Koks buvo didžiausias jūsų gyvenimo iššūkis?

Patikėti, jog karjeros prasme nėra lemta arba nelemta, o kažko pasiekimas – tai labiau asmeninių ambicijų klausimas.

Ką patartumėte jaunimui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?

Investuokite visas turimas jėgas ir laiką suvokti, kas jūs esate ir ko jūs iš tikrųjų norite. Kai šitą padarysite, tas kelias šiek tiek prašviesės ir nebereikės niekieno pėdomis sekti.

Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kokių turite pomėgių?

Laisvalaikio prasme nenusiskriaudžiu – labai mėgstu keliauti arba sėdėti ant palangės ir žiūrėti, kaip kieme vaikai katinus gainioja, mėgstu važinėti dviračiu, gaminti, paskaitinėti ir grybauti. Nors daugiausia laiko suryja man mieli žmonės ir jų istorijos.


„Man asmeniškai niekada nebuvo gėda, jog esu iš mažučio, niekam negirdėto Kerų kaimo. Ir dėl dialekto nekilo problemų – Vilnius tuo ir smagus miestas, jog jame yra visko.“, – Akvilė Gelažiūtė.

Jei galėtumėte rinktis dar kartą, ar pasirinktumėte tokį pat gyvenimo kelią?

Dar ir dar kartą rinkčiausi tą patį! Nuostabu tai, jog viskas keičiasi: ir žmonės, su kuriais dirbi, ir projektai, kuriuos iščiūčiuoji ir paleidi. Kiekvienas filmas – tai nauja tema, nauji iššūkiai, nauji klausimai, o, kad į juos atsakytum, privalai paaugti. O svarbiausia turbūt tai, kad darant filmus, niekada nedingsta prasmės jausmas. Nuo tada, kai baigiau mokyklą, dar nebuvo metų, kurie kartotų buvusius prieš tai.

Daugelis jaunų žmonių stengiasi nuslėpti, kad atvyko į sostinę iš rajono, po keleto mėnesių bando pakeisti kalbėjimo manierą. O kaip buvo jums?

Man asmeniškai niekada nebuvo gėda, jog esu iš mažučio, niekam negirdėto Kerų kaimo. Ir dėl dialekto nekilo problemų – Vilnius tuo ir smagus miestas, jog jame yra visko: nuo užsispyrusiai ir vos suprantamai žemaičiuojančių iki užsieniečių, dar tik besimokančių lietuvių kalbos.

Turbūt svarbiausia yra suvokti ir priimti savo išskirtinumą (ne tik kalbos manieros, bet apskritai savo tapatybės). O tada, jei tebeskauda širdį, pagalvoti apie platesnį mastelį: Lietuvos mastu Šakiai, lyginant su Vilnium, yra kaimelis. Europos mastu pati Lietuva yra „kažkas lyg iš Pabaltijo regiono“. O JAV žmonės Europą įsivaizduoja daugiau mažiau kaip vieną šalį su daug miestų. Tai koks tada skirtumas? Drąsiai šaukit „ale jo!”

Kaip jums sekėsi prisijaukinti didmiestį? Ar nenorėtumėte sugrįžti gyventi į gimtinę?

Pasauliui globalėjant, man visa Lietuva yra gimtinė. O ir Vilniaus niekaip negalėčiau pavadinti didmiesčiu. Čia jeigu važinėji kiek ilgiau kokiu nors maršrutu, tuoj pat pradedi atpažinti besikartojančius veidus, kas tikrame didmiestyje yra neįmanoma.

Į klausimą atsakysiu iš kitos pusės: viena vertus, vis labiau ir labiau norėčiau turėti didelį sodą ir keletą lysvelių, kuriose kapstyčiausi. Kita vertus, pasirinkta specialybė veda į tikrus didmiesčius, tad net Vilnius yra kompromisas iš meilės gimtinei.

Dėkoju už pokalbį!