Artėjant Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio minėjimui, 1928m. visoje šalyje buvo pastatyta apie tūkstantis proginių kryžių. Vienas tada iškilo ir Barzduose. Jį pastatė vietinis meistras, kryždirbys Petras Tamašauskas. Matydami, kaip laikui bėgant nyksta svarbus paminklas, Zanavykų muziejaus darbuotojai inicijavo kryžiaus su koplytėle sutvarkymo darbus.

Betoninį postamentą atnaujino ir perdažė Barzdų seniūnijos darbuotojai, o istoriškai svarbus kryžius buvo patikėtas tautodailininkui, kryždirbiui Andriui Bieliukui. Šis pasirūpino jo nuvalymu ir perdažymu, atkuriant autentišką spalvą. Kaip paaiškėjo, tam užteko trijų savaitgalių. Tautodailininko teigimu, šiuo kryžiumi jis pasirūpina jau ne pirmą kartą. 2008m. jį teko restauruoti iš pagrindų. Kadangi kryžius buvo labai suvargęs, jį Barzdų seniūnas atvežė sutvarkyti į kryždirbio namus. Pasak A. Bieliuko, ko nėjo restauruoti, teko perdaryti naujai.

„Restauravus kryžių nereiškia, kad jis stovės dar 10 ar 20 metų. Praktiškai kas porą metų jį reikėtų nuvalyt ir nutept. Tai elementari priežiūra, kaip moteriškei atsikėlus ryte pasidažyt“, – paaiškino tautodailininkas, įsitikinęs, kad tuo turėtų pasirūpinti ne Zanavykų muziejus, o arčiausiai esanti Barzdų seniūnija.  

Juo labiau, kad, pasak Zanavykų muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, didelių sąnaudų sutvarkyti  kryžiui nereikėjo, tik gero noro ir bendruomeniškumo. Ji pasakojo, kad kryžiaus priežiūros darbus parėmė kryždirbio P. Tamašausko anūkas Seimo narys Linas Balsys, užsukantis į šiuos kraštus aplankyti savo senelių kapų.

„Senelio kryžių yra ne tik Barzduose, bet ir kitose krašto vietose. Jie yra Lietuvos kryždirbystės paveldo dalis. O man – dar ir mano vaikystės paveldo dalis. Šalia Barzdų buvusiame senelių vienkiemyje prabėgo dalis mano moksleiviškų vasarų. Didžiąją laiko dalį tėvuko dirbtuvėje ir praleisdavau – tarp kryžių detalių, medžio ruošinių, varstoto, unikalių meistro instrumentų. Labai džiaugiuosi, kad pagrindinis varstotas ir dalis instrumentų išliko ir toliau saugo meistro ir jo darbų atmintį Zanavykų muziejaus ekspozicijoje“, – sužinojęs apie išsaugotą paveldą atsiliepė L. Balsys.

Pasak P. Tamašausko darbus tyrinėjusios Zanavykų muziejaus darbuotojos Vidos Endriukaitytės, kryždirbys gimė 1893 m. Šakių apskrities Barzdų valsčiaus Kraujučių kaime, kur ir praleido visą savo gyvenimą. Staliaus-dailidės amato mokėsi pas savo krikštatėvį ir buvo laikytas patikimu meistru. Jo padaryti baldai ar statyti pastatai buvo kaip reta stiprūs ir patogūs.

Produktyviausias ir ryškiausias P. Tamašausko, kaip kryždirbio, laikotarpis buvo sovietmetis. Jis sukūrė du kryžius ir du stogastulpius Skriaudžių bažnyčios (Prienų r.) šventoriui, pastatė kryžių prie Šakių bažnyčios. Vėliau šio meistro kryžiai iškilo Igliaukos (Marijampolės r.), Garliavos (Kauno r.) ir Metelių (Lazdijų r.) bažnyčių šventoriuose. Dar du šiek tiek mažesni kryžiai nei tas, kuris stovi miestelio centre, yra išlikę ir prie Barzdų bažnyčios.

„Žinant, kokias pasekmes galėjo turėti ši veikla, kryžių autorystė buvo tik numanoma. Kunigai ir parapijiečiai, žinoję autoriaus pavardę, ją slėpė ir su nepatikimais žmonėmis nesidalindavo“, – rašo V. Endriukaitytė, pridurdama, kad pats kryžių meistras savo darbų nuo sovietų valdžios nei labai slėpė, nei jos bijojo, be to, beveik visi P. Tamašausko dirbti kryžiai buvo nedaug nutolę nuo Adomo Varno lietuviško kryžiaus modelio, todėl buvo lengvai atpažįstami ir identifikuojami, nes pasižymėjo analogiška konstrukcija ir puošyba.