Šviesa arba pirmoji Lietuvoje įžiebta lemputė išgarsino Rietavo miestelį ir dvarą. 1892 metų balandžio 17 dienos Velykos bažnyčioje ir dvare buvo ypatingai šviesios. Rietavą garsino ne tik elektrinė, bet ir grafai Oginskiai.

 

Bet jei pradėsime nuo pat pradžių, Rietavas minimas nuo seniausių LDK laikų – 1253 m. Tuo laikotarpiu jį valdė žymiausi Lietuvos didikai Sapiegos, Masalskiai, Radvilos, Tiškevičiai, Zubovas. Pastarajam rūmus padovanojo imperatorė Jekaterina II. LDK iždininkas, kompozitorius, politikas Mykolas Kleopas Oginskis išpirko iš Platono Zubovo dvarą, tačiau su savo žmona italų kilmės dainininke Marija de Neri, kilusia iš Venecijos, daugiausiai gyveno Italijoje. Dvaro atgimimas prasidėjo 1835 metais, kuomet miestelin atsikėlęs jaunasis grafas Irenėjus Kleopas Oginskis tvirtai ėmėsi pokyčių. Šis dvarininkas panaikino baudžiavą mesdamas iššūkį carinei žemės ūkio valdymo sistemai ir vergvaldiškai dvarininkijai. Sutvirtėjus dvarui ir jo ekonomikai vietoje senų medinių rūmų iškilo vokiškojo neorenesanso stiliaus rezidencija. Grafo pasamdyti sodininkai, architektai J. Voleris, S. Blekas, Herteris, atvykę iš Prūsijos bei Saksonijos, darbavosi iš peties. Reprezentaciniai rūmai suprojektuoti įmantrios architektūros su vėliavos bokštu, oranžerija ir kitais sudėtingų konstrukcijų pastatais. Devynios senovės graikų deivių statulos ratu supo priešais rūmus įkurtą fontaną. Mišrų 60 ha parką puošė įspūdingos alėjos, tvenkiniai, žvėryne ganėsi stumbrai, egzotikos nemačiusius stebino mulai. Didžiausiame Lietuvoje parke Oginskių valdymo laikais vien palmių augo daugiau nei 300 rūšių bei daugybė subtropikų ir atogrąžų augalų. Vėliau šis rojus žemėje buvo virtęs ganykla, gėlynai sunaikinti, augalai išgabenti į Kauno botanikos sodą, kiti parduoti. Dvarininko Irenėjaus užmojus įgyvendinti sutrukdė 1863 metų sukilimas. Jis buvo aktyvus sukilimo rėmėjas. Staigi grafo mirtis, o gal slaptas pabėgimas į užsienį nuo caro represijų lig šiol liko neįminta mįslė. Pradėtus tėvo darbus po mirties toliau tęsė suaugę sūnūs – Bogdanas ir Mykolas Oginskiai. Broliai kartu užbaigė Rietavo bažnyčios statybą, atidarė veterinarijos kliniką, Įsteigė pirmąją Lietuvoje profesionalią šešiametę muzikos mokyklą. Kai Mykolas Oginskis išsikėlė į Plungės dvarą, Rietavas atiteko kunigaikščiui Bogdanui. Norint išvardyti šio žmogaus nuveiktus darbus prireiktų atskiros knygos! Pastatyta didžiulė geležies liejykla, baldų fabrikas, odų gamybos įmonė, šešios lentpjūvės ir septyni malūnai. Įkūrus 60-ies žmonių simfoninį orkestrą rūmuose ir nuostabiame parke vykdavo koncertai. Gaila, bet paskutiniai garsios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lietuvos bajorų didikų bei kunigaikščių giminės atstovai broliai Mykolas ir Bagdonas Oginskiai neturėjo palikuonių. 1902 m. mirė Plungės dvarininkas Mykolas Oginskis, o 1909 m., veikiausiai, dėl brangaus brolio netekties susirgęs psichine liga ir Bogdanas Oginskis. Mirus Rietavo dvaro savininkui rūmus visam laikui apgaubė tamsa. Dar tais pačiais 1909 m. kilęs didelis gaisras liepsnomis suniokojo dvarą pasiglemždamas daugelį jo vertybių. Dar labiau Rietavas ir dvaras nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai juose siautėjo kaizeriniai okupantai. Daug vertingų daiktų, meno kūrinių, muzikos instrumentų, iš rūmų buvo tiesiog pavogta ir išvežta į Vokietiją. Netgi buvo nuplėštas varinis dvaro stogas, o parke gyvenusios gražuolės gulbės ir fazanai iššaudyti. Rūmų naikinimas tęsėsi 1924 metais, valstybei nusavinus bei išparceliavus dvarą. Lietuvių katalikių moterų draugija nuskurdintus rūmus 1926 metais pardavė iš varžytinių. Išlikusioje 1926 metų nuotraukoje dvaras matomas apleistas, be langų, bet vis dar didingas. Daugeliui intelektualių žmonių net nekiltų mintis reikšmingus rūmus nugriauti. Naujam savininkui Povilui Jurgaičiui ranka nesudrebėjo, jis iš rūmų plytų statėsi naujus namus. Sovietmečiu dvarvietėje buvo įkurtas tarybinis ūkis – technikumas. Prie dvaro nykimo prisidėjo valdžios aplaidumas bei kai kurių vietinių gyventojų gobšumas. Vienas gražiausių ir reikšmingiausių kultūros centrų, skleidusių Rietavo miesto žmonėms šviesą, sunaikintas be gailesčio... Užvis baisiausia yra žmogaus sielos tamsa. Jos neapšvies nei saulė, nei žvaigždės, nei išrasta lemputė. Sielos tamsa naikina gyvybę ir grožį. Tačiau naujas gimimas ir gėris vėl gali įžiebti šviesą tamsoje. Rietavo dvarvietė atgimė iš naujo, primindama šviesią ir kilnią didikų Oginskių gyvenimo istoriją.

Jolanta Garkauskaitė