Pasakojame apie kraštietę Virginiją Kirvelienę (Valaitytę), vaikystę ir jaunystę praleidusią Kudirkos Naumiestyje, čia įvyko ir pirmoji pažintis su menu. Vėliau, įsikūrusi Kaune, kraštietė sukūrė dangčių (kanalizacijos ir komunikacijos mazgų) atspaudų ciklą „Kauno miesto dangčiai: vibrato“, kuris tekstilės meno bienalėje „Miesto ženklai“ (2008) buvo įvertintas premija.

Pasakojimą apie save V. Kirvelienė pradeda prisiminimais apie gimtąjį Kudirkos Naumiestį.

„Mūsų namas stovi ant Šešupės kranto. Upė taip arti, kad kartais per pavasario potvynius vanduo priartėja prie daržo, o šulinyje būna kone ranka pasiekiamas... Tai čia vis dar laksto mano basakojė vaikystė, kartu su sesėmis pusnimis klampoja į Kataučiznos mišką, nešdama pašarą žvėreliams, ir laukų platybėse stebi praskrendančių gulbių pulką...“ – nuklysta mintimis į vaikystę V. Kirvelienė.

Vėliau pasakoja apie mokyklos suolą – 1963–1974 metais ji mokėsi Vinco Kudirkos vidurinėje mokykloje, sako, kad su dideliu noru lankė piešimo būrelį, kuriam vadovavo dailės pedagogė  Gružinskienė. Jau tuomet pasirodė pirmosios iliustracijos rajoniniame laikraštyje „Draugas“, keletas – respublikiniame „Moksleivio“ žurnale. Šiandien V. Kirvelienė prisimena ir šios mokyklos šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Nataliją Manikienę.

„Tuomet, kai daugelis nedrįso plačiau kalbėti apie Vinco Kudirkos veiklą, ji pasakojo mums apie šios iškilios asmenybės lietuvybės idėjas, jos vadovaujami prižiūrėjome V. Kudirkos kapą, kurį per rašytojo gimimo dieną puošdavome savo rankomis surištu vainiku. Džiaugiuosi, jog teko laimė pažinti mokytoją, būti greta. O ji, matydama pirmuosius mano piešimo ir tapybos bandymus, palaikė bei stiprino pasiryžimą siekti dailės mokslų“, – prisiminimais dalijasi V. Kirvelienė.

Pirmieji susitikimai su menu prasidėjo namuose – įvairios močiutės bei mamos megztos servetėlės, apskrita našlaičių žiedais siuvinėta staltiesė, dengianti didžiojo kambario stalą, pačios mamos siūti ir puošti vaikų drabužėliai, įvairiaraštės mokyklinių uniformų apykaklaitės, kuriomis ji su seserimis labai didžiavosi. Taip pat prisimena ir save dar mokyklos nelankančią ir senelio vinimis nuolat braižančią stalviršio apačioje. Sako, jog pagaliuku pripaišyti ir išmarginti lietaus suplaktos žemės lopinėliai tuomet jai atstodavę popieriaus lapus. Pasak pašnekovės, galbūt tai ir buvo neramios sielos dar nesuvokto potraukio kurti pirmieji ženklai.

V. Kirvelienė pasakojo, kuomet po pamokų iš paupio parsinešto molio bandė lipdyti skulptūrėles, įvairiausius indelius. Jos seserys net pasišaipydavo, sakydamos, kad ji „Sederevičiaus sesuo“.

„Dar gyvas būdamas savamokslis skulptorius Pranas Sederevičius mėgdavo pašnekinti praeinančią mamą su mumis, kartais pakviesdavo vidun. Stebino ir žavėjo išskirtinis namas, išpuoštas jo sukurtomis liūtų skulptūromis, o kiemo ir daržo žemėje – kuriamas įvairių skulptūrų ansamblis. Eidamos pro šalį stebėdavome, kaip iš lėto montuojama armatūra ir formuojamos cementinės masės. Lipdydama savus kūrinėlius, žinoma, aš į jį pasižiūrėdavau – daugiau nelabai turėjau iš ko pasimokyti. Kad gyvenimas mane nusviedė į tekstilės pasaulį – nesigailiu. Galiu valandų valandomis austi iš ploniausių siūlelių, juos dažyti, ruošti medžiagą atspaudams. Tai – mano kelias, mano vaga, iš kurios nebesinori pasitraukti“, – prisipažįsta V. Kirvelienė.

Vėliau laukė tekstilės studijos Vilniaus dailės institute, o pirmieji V. Kirvelienės savarankiški darbai, su kuriais pradėjo dalyvauti parodose, buvo padaryti batikos technika ir nedideli gobelenai. Laikui bėgant, ji atrado atspaudų darymo ant tekstilės galimybes. O 2008m. V. Kirvelienės kūrybos įkvėpimo šaltiniu tapo miestų gatvių dangčiai.

„Jie nuolat šalia mūsų, po praeivių kojomis gatvėse ir šaligatviuose. Man įdomu išplėšti juos iš kasdienybės, parodyti grožį ir įvairovę, surasti įdomesnių sąlyčio taškų, kai dangčiai tampa dvyniais, klonais, albinosais, Kauno rotušės aikštės reprezentantais“, – pasakoja menininkė.

Teiraujamės, kaip atrodo meno kūrinių iš dangčių kūrimo procesas. Menininkė pasakoja, kad dažniausiai su visur jai padedančiu vyru Albinu keliasi auštant ir važiuoja į miesto centrą ar  į dangčių pilnas nuošalesnes gatves, miesto pakraščius. Atspaudus daro ant suformuotų didelių medvilnės (vatos) plotų. Vatą susiuva, dažo, tepa atskiesta klijų mase.

„Kartais ant dangčio viršaus dedu linoraižinių klišes, kitas faktūras, padedančias atspaude sukurti įvairias asociacijas bei nuotaikas. Tada tokį šlapią medvilnės gabalą dedu ant viršaus, spaudžiu ir vežamės į namus. Tik atkėlus pasimato visas grožis arba nesėkmė“, – tokio meno paslaptimi dalijasi kraštietė ir priduria, kad į medvilnės sluoksnį įsispaudęs smėlis, juodžemis, rūdys, augmenijos fragmentai čia tampa gyvybingais inkliuzais.

Menininkė yra atspaudusi keletą Vilniaus, Klaipėdos dangčių atspaudų, o lankantis svečiuose pas Edinburge (Škotija) gyvenančią dukrą, dėmesį patraukė ir tenykščio miesto gatvių dangčiai. Taip gimė „Edinburgo dangčių“ ciklas (2012).

Kraštietės kurti dangčių atspaudai yra eksponuojami ir nuolatinėje Mykolo Žilinsko dailės galerijos ekspozicijoje „Muziejus neregiui“.

„Dangčių po savo kojomis kartais nepastebi net regintieji, o ką kalbėti apie neregius, kurie galbūt apie tokio objekto egzistavimą net nežino. Todėl lankytojai šioje ekspozicijoje gali nevaržomai pirštais klajoti reljefinių paviršių ir linijų labirintais, jausti jų faktūrą“, – sako menininkė.

Ji atvirauja – iš tekstilės meno išgyventi nėra galimybių, jau nemažai metų V. Kirvelienė dirba Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos sektoriaus rinkinių saugotoja.

„Į gimtąjį miestelį sugrįžtu dažnai. Jis pagražėjęs, bet jame nėra vieno svarbaus ir nuolat mūsų laukusio žmogaus – mamos, jau penkerius metus ji ilsisi kapinių kalnelyje. Vaikystės namai stovi tušti, tačiau neapleisti. Vasaromis darželyje mes trys seserys pasodiname gėlių, apipjauname taip greitai augančią kiemo žolę. Pro šalį vis taip pat neskubėdama Šešupė plukdo savo žalius vandenis į santaką su Širvinta...“ – pokalbį užbaigia kraštietė.