Madinga suknelė, akinukai nuo saulės, aukštakulniai ir žavi šypsena – tokia ji, Vida Čebanauskienė. Savo 70-ąjį gimtadienį šakietė pasitinka su mintimis apie tai, kad laikas grįžti į sporto salę mankštintis, o prisėdusi kavinėje su draugėmis planuoja naujas keliones.

 

Vida Čebanauskienė gyvena Šakių mieste ir džiaugiasi, kad gali visą dėmesį skirti neįgalaus sūnaus priežiūrai ir bendrijai „Atgaiva“, kuri vienija žmones nuo 60 metų ir vyresnius. Agronomijos studijas baigusi moteris visą gyvenimą rūpinosi namais, sūnumi, tačiau rado laiko savo svarbiausiam pomėgiui – kelionėms ir bendravimui. V. Čebanauskienei sukanka 70 metų, tačiau moteris nejaučia metų naštos, tvirtina, kad amžius – tik įrašas asmens dokumente, bet ne širdyje. Ji kupina noro gyventi visavertį ir gražų gyvenimą, kuriame skaudulius reikia pamiršti.

„Kartais pastebime į tolumą nuklydusį Vidos žvilgsnį, matome veide rūpestį, bet ji neparodo, kad sunku, nes yra šviesulys ir turi būti stipri“, – mintimis dalinasi jos artimiausios bičiulės.

Taip susiklostė, kad Vidą nuolat supa žmonės, o jos vyrui Vytautui labiau patinka būti vienam gamtoje. Vida ne tik gražiai dainuoja, bet ir groja akordeonu, todėl, kaip pati sako, tinka „ir prie tanciaus, ir prie rožanžiaus“.

„Su visais sugyvenu ir visi žmonės man geri. Gal todėl ir priklausiau įvairioms visuomeninėms organizacijoms – noriu padėti žmogui, kai jam to reikia. Kitus guosdama, savo vargus pamirštu. Nesunku padėti“, – sako V. Čebanauskienė.

Ji pastebėjo, kad kelionėse žmonės pavargsta, tačiau žingeidumas verčia galvoti apie naujus iššūkius ir susitikimus.

„Sakyčiau, kad ne aš jiems reikalinga, bet jie man. Juk viena nevažiuočiau į tolimas keliones. Mes gerbiame vieni kitus, esame vienmečiai ir bendraminčiai, kaip šeima“, – vertybes įvardija Vida.

„Nejaučiu metų naštos, nes širdyje dar ne ruduo. Gyvenimas yra gražus, tik reikia naudotis tuo, ką jis mums duoda. Šiandien man dar rūpi sočiai pavalgyti, gražiai apsirengti ir patogius batus avėti, kad kelionėje kojos nepavargtų“, – išdidžiai sako šakietė.

Jos žodžiais, kiekviena moteris turi būti aktyvi, kovinga ir diplomatiška.

Vida visur matoma ir pastebima – jeigu ne kelionėje, tai su medaus koriu Ritinių sūrių šventėje, ji noriai lanko ne tik renginius, bet ir sporto salę, baseiną. Karantinas apribojo šias veiklas, tačiau, gyvenimui grįžtant į ankstesnes vėžes, ji vėl skuba… Niekas nepagalvoja, kad moteris rūpinasi neįgaliu sūnumi, kad reikia laiko namus susitvarkyti ir pailsėti.

„Man gera padėti kitiems. Buvo sunki vaikystė ir jaunystė, nes tais laikotarpiais džiaugsmo – tik trupiniai. Dabar gyvenu taip, kaip pati noriu. Kryželį duoda kiekvienam, o man jį skyrė gal iš sauso medžio pagamintą, nes nešu jį nesunkiai. Blogai, kai moteris turi tik vieną suknelę ir rūpinasi namų tvarkymu, pamiršdama save. Nebijokime išeiti iš namų ir leistis į kelionę – tolimą arba artimą, bet tokią, kurioje pajaustume gyvenimo pilnatvę“, – pataria garbaus amžiaus sulaukusi V. Čebanauskienė.

Vida ragina džiaugtis kiekviena diena, nes laiko neįmanoma pasukti atgal ir susigrąžinti.

„Su saule negyvensime, vertinkime kiekvieną dieną. Nedejuokime, kad karantinas buvo sunkus. O kur jau šaltą žiemą būtume nukeliavę – gerai, kad pabuvome namuose, kad nuotoliniu būdu bendravome, susipažinome su informacinėmis technologijomis“, – optimizmo nestokoja pašnekovė ir skatina žengti tik į priekį.

„Moterys, mielosios, turėkime akis, jauskime ir neleiskime, kad kiti ant galvos liptų, ir visada rankoje turėkime kardą, jį panaudosime, kai reikės, bet jeigu nereikia, vis tiek jį laikykim, juk mes – moterys. Nebūkime vergėmis, būkime avangarde“, – patarimais ir gyvenimiška išmintimi dalinasi V. Čebanauskienė.

Kilusi iš Briedžių kaimo, kaip sako Vida, iš senųjų Švarplių, kurių nebelikę – ūkininkai toje vietoje žemę dirba ir senosios tėviškės sodybos nepaliko. Gal ir gerai, svarsto ji, kad tėviškės sodybos nėra – neskaudina širdies prisiminimai.

„Tegul tos žymės ir nelieka. Gyvi namai tik tada, kai juose gyvena žmonės. Būdavo, važiuojame su vyru link Plieniškių kapinių, pasisuku ir matau sodybą. Sugrįžta prisiminimai, o kartu su jais ir kraujo spaudimas sukyla. O dabar ramu“, – sako V. Čebanauskienė.

Vida myli gamtą, bet labiau – žmogų. Jeigu ne miškas, gal ir jos gyvenimas būtų susiklostęs kitaip. Kadangi tėviškės sodyba buvo pamiškėje, joje jaunas eigulys Vytautas pasilikdavo savo motociklą. Gal jausmai, anot Vidos, nors ir kūdam, bet išsilavinusiam, nuoširdžiam ir gražiam vienturčiui, o gal tas motociklas taip susuko galvą, kad jaunutė mergina ištekėjo už Vytauto.

Anksti, vos keturiolikos, netekusi mamos, Vida mėgo aktyvų gyvenimą, todėl džiaugėsi, kad Briedžiuose yra kultūros namai, kuriuose organizuojami koncertai, atvyksta įvairūs meno kolektyvai, o kiti ūkiai – Plokščių, Voniškių, Ritinių – tokių neturėjo.

Pasak Vidos, gyvenimas duoda tiek išbandymų, kiek žmogus pakelia. Jauna šeima susilaukė sūnaus, kuris dar vaikystėje patyrė traumą ir tapo neįgalus. Dabar jau suaugęs vyras yra sutrikusio intelekto ir lanko Gelgaudiškio „Šaltinio“ ugdymo įstaigą.

„Aš galiu gyventi visavertį gyvenimą, nes vaikas yra mokykloje, ten juo pasirūpinta. Didžiausia bausmė sūnui, jeigu negali nuvykti į „Šaltinį“. Tokios mokyklos labai reikalingos, nes ugdo negalią turinčius žmones, jie ten jaučiasi mylimi, turi draugus, mylimus mokytojus ir auklėtojus. Taip, būna sunkių akimirkų, bet už kiekvieną esu dėkinga, nes gyvenimą reikia priimti tokį, koks jis yra, ir išspausti iš jo viską, kas geriausia“, – pokalbį užbaigia niekad nenusimenanti V. Čebanauskienė.

Bendrijos „Atgaiva“ aktyvas