Šviesa, švelnumas, trapumas, inteligencija, talentai, kurių užtektų keliems žmonėms, bet juos talpina viena, rodos, gležna ir itin subtili asmenybė... Tai tik keletas epitetų, skirtų meno kūrėjai, poetei, tautodailininkei, fotografei Ritai Juškevičiūtei-Mockeliūnienei, kuri rugsėjo 13-ąją, savo gimimo dieną, Zanavykų muziejuje pakvietė į jubiliejinę kūrybos popietę „Šventadienis širdies sode“.

Išties negali nesižavėti meno kūrėjos vardą turinčios R. Juškevičiūtės-Mockeliūnienės gebėjimu kurti grožį įvairiomis formomis. Ji išbandžiusi daugybę rankdarbių rūšių, o 60-mečiui skirtos jubiliejinės popietės metu, be moters literatūrinės veiklos, pristatyta ir jos tapyba. Jos santykis su žodžiu šventas, o kur dar meilė fotografijai, nėrimas ar siuvinėjimas, vėlimas, dekupažas ar airiški nėriniai... Talentų užtektų keletui žmonių, tačiau viską savyje talpina Naudžiuose savo šaknis tvirtai įleidusi R. Juškevičiūtė-Mockeliūnienė, žavinti ir atvira šypsena, ir paprastumu, ir gebėjimu grožį įžvelgti paprastuose dalykuose, kuriems, rodos, suteikia neapčiuopiamą sakralumą, kai nori nenori atsiduri jos šventadienio sode...

Iš kur tas subtilumas, grožio pajautimas? R. Juškevičiūtės-Mockeliūnienės sesuo Estera sako, kad visa ko pradžia – iš vaikystės, gebėjimo įžvelgti ne tik akimis, bet širdimi. Žinoma, bene svarbiausia kūrybiniame bei savirealizacijos procese šeimos palaikymas, kurį moteris turi ir vertina. Tad nekeista, kad jubiliejinės popietės metu, be didžiulio būrio svečių, greta moters buvo ir patys artimiausi – ne tik sesuo Estera, tėvelis, bet ir dukros Evelinos šeima, vyras Benius.

Jis pripažino, kad ūkiškai besiverčiančioje šeimoje būtent Ritelė yra meno žmogus, o mes, juokavo vyras, į žemę rankas sukišę valstiečiai. Tačiau jis teigė besididžiuojantis sutuoktinės pasiekimais, įvertinimais ir ją betarpiškai palaikantis.

„Mes tik padedam, duodam laiko, atleidžiam nuo ūkio ir investuojam nesitikėdami dividendų“, – sveikindamas ir glausdamas prie savęs žmoną juokavo B. Mockeliūnas.

Kaip pastebi literatės Lina Eringienė ir Onutė Jasinskienė, visa R. Juškevičiūtės-Mockeliūnienės kūryba dvelkia tėviškės kvapesiais, spalvomis, šviesiu žmonių buvimu, tarme... Poezija iškalbinga, daugiaprasmė, įtraukianti, taki, su klausimais, nutylėjimais, kviečianti pamatyti, išgirsti, pajusti.

Nors ką tik pasirodė poetės knyga „Iš žodžio šventadienio parėjus“ ir rinktinė „Protakomis“, užbaigusios prozos jungčių knyginį ciklą, jau metus ženklina ir naujas rinkinys – eilėraščių knyga „Šventadienis širdies sode“. Šiuo metu moters darbai eksponuojami ir rezidencijoje „Grįžulo Ratai“ Marijampolėje, kur pristatomos jos tekstilės „Sakotakių šviesoj“ ir fotografijų „Šešėliuose piliakalnių pabraidžiojus“ parodos.

Kūrėja dvelkia šviesa, o šviesos, kaip sutinka ir pati meno kūrėja, yra jos kelyje ir aplink ją.

„Mus palaiko daugybė galybių. Viena iš jų – šviesa. Esama grožio šviesos. Esama tylos šviesos. Kai kiekviename žemės lopinėlyje, dangaus skiautėje, net lauko keliuko dulkėje klausaisi, įžvelgi, regi ir girdi šviesą. Kai norisi ją semti rieškučiom. Iš visur: duobių, molio, įtrūkių, užutūrų, tamsumos. Kai norisi vardu pašaukti ne tik žmogų, bet pakalbinti kiekvieną sodybos augalėlį. Kai norisi džiaugtis paprastais dalykais. Kai norisi išskaityti šviesos slėpinio užuominas, atrasti ir gyventi ne tik šia diena, bet ir šia sekunde. Grožio ilgesys, maitindamas širdies regėjimą, tiesia kelią į pilnatvę...“ – sako R. Juškevičiūtė-Mockeliūnienė, daugelio vadinama tiesiog Ritele.

Ji sako, kad tik tuomet, kai daliniesi meile, ji auga, praturtina ir kitus, ir mus pačius, tad ką jau moka Ritelė, tai moka, dalintis – savimi, kūryba, grožiu, švelnumu.

Kaip kažkada ji jau sakiusi „Draugui“, „dalintis visada labai gera. Ir vaikus taip mokau. Negailėti nei žodžio šilto, nei emocijos šviesios neužrakinti. Nereikia bijoti pasirodyti kitokia. Stengtis išlikti nuoširdžia, tikra. Būti savimi. Ir nelaukti jokio įkvėpimo. Tiesiog gyventi čia. Dabar. Šioje akimirkoje. Su dėkingumu ir meile. Viskam, kas aplinkui“.

„Mes esame laimingi ne tada, kai džiaugiamės, o tada, kai mūsų džiaugsmas vienišas nebūna“, – sakė kūrėja, negailėjusi padėkos žodžių į jos popietę gausiai susirinkusiems bičiuliams, kūrėjams, valdžios atstovams, artimiesiems. Rodės, sveikintojų eilė taip ir nesibaigs, o jų žodžiai neišseks, nes norinčių apkabinti jubiliatę, ją pasveikinti, apdovanoti linkėjimais išties netrūko, o gėlės bei dovanos netilpo kūrėjos glėbyje.

Ir kad ir ką apie Ritelę parašytum, jai pasakytum, atrodo, to per mažai, nes moteris savyje talpina gerokai daugiau...