Spalio 15 d. apie 100 žygeivių iš įvairių Lietuvos vietų žygiavo vaizdinga Aukštosios Plynios pelke. Į šį ekstremalų žygį pakvietė MB „Knygnešiai“.

 

Nuošaliuose pasienio miškuose pasislėpusi vaizdinga aukštapelkė – Aukštosios Plynios pelkė. Ji iš visų pusių apsupta tankių  Liaušių, Degutlaukio ir Aukštojo miškų, į ją neveda nei keliai, nei takeliai. Pasak vienos iš žygio organizatorės Mildos Prūsaitytės, didžiąją metų dalį pelkė būna patvinusi ir nepraeinama, joje karaliauja laukiniai gyvūnai ir žmogaus nepaliesta gamta. Be to, anot pašnekovės, žygio vieta pasirinkta dar ir todėl, jog ir knygnešiai per pelkes ėjo.

„Rudenį, kai aukštapelkėje miško augmenija praretėja, o vanduo nusenka, atsiranda galimybė ją pamatyti ir žygeiviams. Jau ir anksčiau buvom išsižvalgę pelkę ir planavom praeiti Aukštosios Plynios pelke, tačiau dėl įvesto karantino teko žygį atidėti. O šiemet svajones pavyko įgyvendinti, šia trasa žygiuota pirmą kartą“, – pasakojo M. Prūsaitytė.

Tad praėjusį šeštadienį apie 100 žygeivių rinkosi į buvusią Siesartėnų pagrindę mokyklą, kur dešimtą valandą visi kartu startavo. Jau iš anksto buvo skelbiama, kad nors per pelkę bristi nereikės, tačiau pakeliui bus upelių ir kitų vandens kliūčių, tad žygio dalyviai daugiausia ir avėjo žygio batais aukštais aulais. Tarp žygio dalyvių ir senbuviai žygeiviai, gausu jaunimo. Atvyko mokiniai ir mokytojai net iš Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijos.

Maršruto ilgis 20 km, trasa nežymėta, tad žygis vyko su vedliu Aivaru Kriščiūnu. Žygeiviai ėjo vienoje grupėje žvėrių pramintais takais, išdžiūvusių upelių vagomis, susipažino su unikalia aukštapelkės augmenija.

„Šis žygis nebuvo teatralizuotas, o orientuotas labiau susipažinti su vaizdinga aukštapelke. Žygio dalyviai paragavo ir prisirinko spanguolių. Tai paskutinis šiemet „Knygnešių“ organizuojamas žygis. Rengiamės žygiuoti jau kitais metais – vasario 16 d. proga“, – ateities planais dalinosi M. Prūsaitytė.

Žygeiviai sėkmingai įveikė 20 km trasą ir apie 18 val. finišavo.  

„Geras pasivaikščiojimas pirmykščio miško bekele, kur vietinis miško žvėris dažnesnis lankytojas, nei Homo sapiens, užklystantis retkarčiais (matėsi vietomis aplinkai nedraugiškų civilizacijos elementų). Tokios prabangos, kaip žvyrkeliai ar asfaltas – trasoje nykstamai mažas kiekis, kas ir suteikia atitinkamo žavesio visai kelionei. Ir, savaime suprantama – programos vinis – pati tikriausia pelkė, su pelkinio gailio kvapu, spanguolėmis... ir neaprašomu jausmu žygiuojant nenuspėjamu, nestabiliu paviršiumi (vienas „kreivas“ žingsnis ir kliurkt, pilni čebatai vandens). Ir taip besiropščiant per išvartas, peršokinėjant per klampynes ir griovas, bešlepsint per pelkę, šiek tiek sudrėkusiais čebatais nušlepsėta 20 km. Ko dar nepaminėjau – košė pietums ir laaaabai skani, ir laiku, ir vietoje. Viskas super. „Knygnešiai“ – AČIŪ už gerą pojūčių ir potyrių paįvairinimą“, – įspūdžiais socialiniame tinkle dalijosi žygeivis Vytautas Galeckas.

„Draugo“ inf.