Atokiuose kaimuose ar vienkiemiuose gyvenantiems krašto žmonėms dažniausiai juos aplankantis, visokeriopai padedantis žmogus yra kaimo paštininkė. Kriūkų pašte laiškininke dirbanti Elena Šumskaitė viena iš tų geradarių.

Keliai keleliai

Elena gimė Kaišiadorių rajone, į Kriūkų seniūnijos Žuklijų kaimą atsikėlė prieš dešimtmetį, laiškininke pradėjo dirbti prieš penkerius metus. 45-erių moteris užaugino dukrą, gyvenimas moters nelepino, todėl šiandien ji visą save atiduoda darbui ir žmonėms. E. Šumskaitė neslėpė, kad ne iš karto pavyko užsitarnauti zanavykų pasitikėjimą, bet ji neapsiribojo vien spaudos ir pensijų pristatymu, prenumerata. Kartais gyventojai paprašydavo nupirkti būtiniausių maisto produktų, vaistų, pavežti iki poliklinikos ar dujų balioną atvežti.

Kartu su Elena  vieną sausio popietę jos automobiliu sukame Žemosios Panemunės link. Kelias apipustytas, slidus, važiuojame vienos šios kaimo gyventojos namų link ir klausiame, ar Elena ryšis važiuoti. Nei takelio, nei jokių vėžių per pusnis nematyti. Moteris tvirtai įsikimba į „Volkswagen Golf“ automobilio vairą, kuris lyg visureigis skrodžia pusnis, ir palengva iriamės numatyto tikslo link.

„Keliai – didžiausia problema: žiemą užpustyti, pavasarį ir rudenį purvynai. Skambinu į seniūniją, prašau žiemą nors kai kur nuvalyti, tačiau iki kiekvienos sodybos seniūnija tikrai nevalys, sako – tegul ūkininkai pasirūpina, todėl ir šiandien pasiskambinau pažįstamam Juozui Dailidei, kuris bėdai ištikus visuomet man padeda”, – pasakoja Elena.

Senolė Albina

Pagaliau pasiekiame Albinos Martišienės sodybą. Laiškininkė neša jai žurnalus, o senolė pakviečia užeiti į vidų, pasiūlo arbatos puodelį, dar šiltų žagarėlių. Įsikalbam. Albina kilusi iš Vincentavos (Lekėčių sen.), bet šaknis įleido Žemosios Panemunės žemėje prieš pusę amžiaus.

„Nuo septynių metų pas ūkininkus tarnavau, paskui karvių uodegas laksčiau, nuo šešiolikos jau visus ūkio darbus mokėjau dirbti: ariau, akėjau, rankose dalgį laikiau... Užauginau penkis vaikus, turiu anūkų ir proanūkių, man čia gyventi gera, čia vasarą gražu. Aplanko mane dažnai sūnus Kęstutis iš Lukšių. Kai paštininkė Elena atvažiuoja, tai man tikra šventė, ji mano namuose kaip savas žmogus, daug naujienų iš jos sužinau”, – atvirauja devintą dešimtį bebaigianti Albina.

Senolė rodo lentyną, prikrautų knygų, visas jas Albina jau po kelis kartus perskaičiusi. Ant stalo sudėti albumai, kuriuose suklijuotos nuotraukos, iškarpos iš laikraščių apie kunigą Ričardą Mikutavičių, tai dukterėčia Livija jai atvežė paskaityti. O mėgstamiausia Albinos knyga – „Novužės krašto vaikai”, ji turi visus tomus ir skaito kasdien, nes čia randa pažįstamų žmonių, juk knygos autorius Bernardas Aleknavičius – buvęs jos bendraklasis.

Kaimo žmonės

Atsisveikinę su senole važiuojame toliau, juk žmonės laukia paštininkės. Elena kasdien aplanko penkių-šešių kaimų žmones, paklausta, kiek kilometrų su laiškais ir laikraščiais kasdien nuvažiuoja, atsako, kad apie 50 kilometrų. Daugiausia darbo antradieniais ir penktadieniais, kai reikia pristatyti klientams rajoninę spaudą, tuomet ji išvažiuoja iš Kriūkų pašto apie 11 val., o grįžta vėlyvą popietę, pasak Elenos, jei gauna svarbią korespondenciją, išvežioja klientams kasdien. Turi du laisvadienius – sekmadienį ir pirmadienį.

Važiuojame slidžiais, vietomis kalnuotais Kriūkų seniūnijos keliais,  pravažiuojame Paluobių, Leoniškių, Tervydonių, Pajotulių ir kitus kaimus. Užsukame į vienos sodybos kiemą, paštininkė laiškus įmeta į dėžutę, dar pasignalizuoja – taip ji praneša žmonėms apie savo apsilankymą. Jei gyventojai neišeina laukan, vadinasi, žmonėms pagalbos iš jos nereikia. Jei laiškininkė neprivažiuoja iki sodybų, paskambina, perspėja, kad paštą pristatys kitą dieną. Moteris pripažįsta, kad kaimo žmonės ypač atviri, o kartu ir smalsūs. Anot pašnekovės, „kai užeini į namus, kol neišpasakoja, kas kaime gimė, kas mirė, tol neišeini”.

Teiraujamės, ar laiškininkės darbas nėra pavojingas, juk tenka klientams išnešioti pensijas. Elena juokauja, kad „ne pėsčia yra, o tvirto stoto moteris” ir jai nėra ko baimintis.

„Dauguma turi mano telefono numerį, šiandien kaimynė prašo, kad jos šunelį į Kauno veterinarijos kliniką nuvežčiau, ne visi kaime žmonės ir automobilį turi”, – atvirauja Elena ir priduria, kad už jai nepriklausantį darbą mokesčio neprašo, bet šypsodamasi sako, kad vienas cepelinais pavaišina, kitas kugeliu, trečias šiltos sriubos lėkštę įpila, tai namuose net valgyti retai gaminanti.

Dirba dėl žmonių

„Noriu pravežti paskutiniu maršrutu, kuriuo važiuoju, tai Piesčių kaime esanti įkalnė, vakar į ją kol užvažiavau, automobilio variklis užkaito”, – pasakoja Elena.

Laimė, mums šiandien teko ja leistis: grynas ledas, keliukas siauras, tad  pasiekę asfaltuotą kelią Kriūkai – Pavilkijys lengviau atsipučiam.

Su kuo galėtume palyginti paštininkės Elenos darbą, gal su socialinės darbuotojos? Elena dirba 0,5 etato, nors gauna menką atlyginimą, važinėja nuosavu automobiliu, kurio remontui ir kurui neužtenka atlyginimo, bet optimistiškai laukia artėjančių pašto permainų, kurios nuo liepos pirmosios palies visus kaimo paštininkus.

„Esu ne kartą pagalvojusi, kad viską mesiu ir iš darbo išeisiu. Kai apie tai užsimenu žmonėms, tai jie prašo dar pasilikti, sako, kad jei aš išeisiu, kur jie kitą tokią paštininkę gaus. Gaila man kaimo žmonių, tai vėl toliau dirbu, o ir atostogų išleisti nėra kam“, – atvirauja Elena.