Asta GVILDIENĖ Spalio 19 dieną Šakiuose jau ketvirtąjį kartą lankėsi ir paskaitą „Fikcija ir būtinybė“ skaitė kasmet po du kartus aplink pasaulį keliaujantis ir besidalijantis senovės Vedų šventraščių išmintimi žymus pamokslautojas Sankarshan Das Adhikari , turintis net 40-ties metų dvasinės praktikos patirtį.
Nuotr. Visame pasaulyje žinomas vedų išmintimi besidalijantis Sankarshan Das Adhikari savo paskaitoje palietė subtilius dvasinius klausimus.
Sankarshan Das Adhikari – įspūdinga asmenybė, ne tik erudicijos, bet ir asmeninio atsidavimo savo misijai pavyzdžiu dvasingumo ieškojimams įkvėpusi daugelį žmonių visame pasaulyje. Lektorius periodiškai skaito paskaitas Birmingemo (Anglija), Sofijos (Bulgarija), Tartu (Estija) universitetuose, Rygos psichologijos institute, Londono R. Šteinerio mokykloje ir kt. Yra Bhaktivedanta Koledžo Belgijoje garbės narys, visur keliaujantis su savo žmona Matadži Višnupriya Devi Dasi.
Savo paskaitoje žymusis bahti jogas teigė, kad žmonės šiame gyvenime kenčia todėl, jog gyvena iliuzijoje. „Mūsų kūnas, norime to ar nenorime, turi patirti gimimą, ligą, senatvę ir mirtį, - konstatavo Sankarshan Das Adhikari. – Visa tai yra be galo skausminga, nes mes nenorime sirgti, pasenti ir numirti. Mes norime likti amžinai jauni.“ Tačiau, pasak jo, mūsų tikrasis AŠ, gyvenantis kūne, ir yra visada jaunas, nesenstantis ir nemirštantis. „Nors kai kam ir sunkoka suvokti, tačiau mūsų kūnas, kurį turime, yra ne mūsų, - tikino pamokslautojas. – Tai tik tam tikram laikotarpiui gautas sielos apvalkalas, kad jo pagalba pasiektume atitinkamą dvasinį lygmenį, suvoktume, kas yra anapus šio kūno.“
Tik žmogus šioje žemėje gali siekti dvasinio lygmens ir atsakyti į klausimą: „Kam mūsų kūnas skirtas?“ Nors dažnas visai nenutuokiame, ką su juo daryti, išskyrus, primityvų instinktyvių poreikių tenkinimą. Taip ir sudarkome savo gyvenimą netinkamu maitinimusi, kvaišalų naudojimu, besaikiu seksu ir nejautrumu šalia mūsų esančioms gyvoms būtybėms. Mes tik teisinamės, kad niekas nemokė panaudoti savo gyvenimo kitaip, niekas nepasakė, ką turime nuveikti šioje kančių planetoje?
„Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką mūsų kūnas keičiasi – mes nesame tie, kas buvome vaikystėje, kas buvome jaunystėje ar kas buvome prieš pusvalandį, įžengę į šią salę, - tikino dvasinis mokytojas. – Todėl jau dabar aišku, kad mes esame ne senstantis kūnas, o amžinai jauna siela, ieškanti dvasingumo, nepaisant to, kokią religiją išpažįstame. Kad ir kaip sunku tuo patikėti – mes esame nemirtingi, nes mūsų sielos niekas negali nužudyti.“
Sankarshan Das Adhikari tvirtino, kad siela, nenorinti kentėti, ieško dvasingumo, išlaisvinančio nuo pavydo, nejautrumo, gobšumo, akiplėšiškumo. „Jei norite turėti visas gerąsias savybes, turite ieškoti dvasingumo ir kiekvieną akimirką vis labiau artėti prie Dievo, - sakė jis. – Žmogaus sąmonė formuojasi priklausomai nuo to, su kuo jis bendrauja. Todėl labai svarbu kasdien melstis ir bendrauti su Dievu, kol pajusime, jog jis yra šalia mūsų, kad ir kur bebūtume.“
Iš tiesų, koks yra Dievo vardas? Biblijoje jis nėra minimas. Krikščioniškose maldose pabrėžiama, kad Dievo vardas yra šventas. „Evangelijoje pagal Joną rašoma, jog Kristus savo mokiniams kalbėjo, kad turi dar daugiau jiems ką pasakyti, tik šie dar nėra tam pasirengę, - teigė žymusis pamokslautojas. - Jau vien už tas žinias, kurias Kristus perdavė žmonijai – jis buvo prikaltas prie Kryžiaus. Jėzus mokė tik pačių pagrindų, tik dvasinės abėcėlės, nes tik tiek žmonės tuo metu galėjo priimti ir suvokti. Įsivaizduokime, kas būtų su juo atsitikę, jei jis būtų suteikęs daugiau ir gilesnių žinių.“
„Todėl, jei esate krikščionys – kasdien kartokite Kristaus vardą, jei esate musulmonai – Alacho, jei budistai – Budos, jei vaišnavai – Krišnos, ir taip vis labiau artėsite prie Dievo, - tikino Vedų filosofijos žinovas. - Šlovinkite Dievo vardą nuostabiu krikščioniškuoju „aleliuja“. Tai padės jums nesusitapatinti su kūnu. Tai paskatins jūsų dvasinį pabudimą.“ Tiesa, nereikėtų pamiršti, kad meldžiantis nederėtų prašyti Dievo materialių dalykų: ko mums geriausiai reikia jis ir taip žino, nes duoda ne tai, ko norime, o tai, ko mums reikia. Ne Dievas mums turi tarnauti. Mes turime tarnauti Dievui. Todėl pravartu ne kažko prašyti, o klausti, ką galėtume padaryti, kad geriau jam pasitarnautume?
Visa, kas materialu, yra laikina – vieną dieną visko gali netekti. Tik savyje sukauptą dvasingumą galime neštis iš gyvenimo į gyvenimą. Net jei šiandien sielos akys aptrauktos nesuvokimo šydu, kiekvieną akimirką galima nusimesti uždangą ir praregėti.
Ona iš Patamošupių:
