Lukšių „Ąžuolo“ draugovės skautai rugpjūčio mėnesį dalyvavo Tauragės krašto skautų stovykloje „Laiko tiltai“. Į stovyklą, įkurtą Žąsino kaime Lokystos upelio pakrantėje (Šilalės sav.), susirinko daugiau nei 150 dalyvių iš Šilalės, Tauragės, Jurbarko, Kauno, Vilniaus bei Šakių.

 

Pasak Lukšių ,,Ąžuolo“ draugovės vadovės Jolitos Zokienės, stovyklos temą padiktavo pati istorija – kitais metais Lietuva švęs valstybės atkūrimo šimtmetį. Todėl stovyklos ,,Laiko tiltai“ kiekviena savaitės diena buvo skirta tam tikram Lietuvos istorijos etapui – nuo LDK laikų iki šių dienų. Skautai įvairių veiklų metu susipažino su LDK istorija, okupacijomis, tremtimis, sunkiu keliu į Lietuvos nepriklausomybę.

Baudžiavos dieną stovyklos dalyviai savo kailiu patyrė, ką reiškia eiti lažą. Vadinamieji baudžiauninkai turėjo tvarkyti svetimas pastovykles, jas tobulinti, puošti, gaminti kitiems pietus. Po pietų visų laukė imituotas Tado Blindos mūšis.

Okupacijų dieną stovykla buvo okupuota vieno lyderio, nukabinta Lietuvos vėliava, įvestas režimas. Stovyklautojai turėjo vykdyti tam tikras užduotis ir paklusti taisyklėms. Tremčių dieną skautai buvo ,,ištremti“ į žygius. Jaunesnieji skautai ėjo į Žąsino kaimą, ten pas ūkininką turėjo atlikti gerąjį darbą. Skautai taip pat keliavo 10 km į Šilalę, aplankė istorines vietas, apžiūrėjo vagoną, kuriuo buvo tremiami lietuviai. Patyrusiems skautams teko įveikti didžiausią – 30 km atstumą pėsčiomis. Buvo tikras išbandymas lietingą naktį nakvoti po atviru dangumi, eiti kūlgrinda. Jie į pastovyklę grįžo tik kitos dienos rytą. Lukšiečiai labai didžiuojasi, kad, įveikę šią užduotį, patyrusių skautų įžodį tą naktį davė Liusija Oliškevičiūtė ir Dominykas Urbštas.

„Turbūt labiausiai laukiamas buvo naktinis žaidimas – partizaninis karas. Jo metu dalyviai turėjo sugebėti apginti nuo okupantų savo vėliavą, ją grąžinti ant stovo. Tą rytą visą stovyklą dalyviai apjuosė gyva grandine – taip buvo prisimintas Baltijos kelias. Paskutinės dvi stovyklos dienos buvo skirtos Lietuvos Nepriklausomybei“, – pasakojo draugovės vadovė J. Zokienė.

Dalyviai stovyklavietėje įsikūrė pagal amžiaus grupes, berniukai ir mergaitės gyveno skiltimis, kurios buvo pavadintos piliakalnių vardais: Marvelės, Ežerėlio ir pan.

Stovyklos dalyviai gyvenamąją vietą įsikūrė tradiciškai skautiškai – stalai, suoliukai, indaujos, laužo trikojai, skelbimo lentos, tiltai ir kiti statiniai buvo sukonstruoti naudojant paprastas gamtines medžiagas. Prižiūrimi suaugusiųjų vadovų, stovykloje skautai patys gaminosi maistą, ruošė pasirodymus vakaro programai. Stovyklavietėje kasdien buvo keliama Lietuvos vėliava, diena pradedama ir baigiama malda.

„Aš labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo lukšiečiais skautais. Draugovėje jų šiuo metu apie 50, matau, kaip tie vaikai auga, keičiasi, tobulėja, matau, kad skautiška veikla juos, kaip ir mane, ,,veža“. Skautavimas dažnam tampa jau ir gyvenimo būdas“, – prisiminimais dalijosi J. Zokienė.

„Draugo” inf.