UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“ neseniai paminėjo 20-ties metų jubiliejų. „Vakarų užuovėjoje“ vykusioje šventėje skambėjo padėkos įmonės savininkams, vadovams, tačiau neišvengiamai buvo jaučiami ir tragiškų netekčių ženklai.

 

 

Šventinėje fotografijoje, kurioje UAB „Gelgaudiškio gelžbetonis“ savininkė Valentina Gerulaitienė įsiamžino su dukromis bei įmonės direktoriumi Edmundu Rinkevičiumi, trūksta dviejų veidų – jos vyro  ir sūnaus, kuris 1993m., būdamas jaunas verslininkas, privatizavo buvusią valstybinę gamyklą. Abu vyrai mirė per pastaruosius pusantrų metų – tragiškai žuvo sūnus, netrukus širdis sustojo ir tėvui. V. Gerulaitienė įmonei atidavė 35- erius darbo metus, gamykla tapo jos antraisiais namais, todėl nenuostabu, kad kalbėdama apie ją, moteris kalba apie visą savo gyvenimą. Šioje istorijoje susilieja ir privatizavimo viltys, ateities kūrimo džiaugsmai ir skaudžios asmeninės netektys.

Pirmaisiais Nepriklausomybės metais dirbę Gelgaudiškio gamykloje darbuotojai prisimena: tai buvo kupinas nežinios laikas, kuomet visi su nerimu laukė, koks likimas ištiks jų darbovietę. Tuomet gamykla buvo ant bankroto ribos, buvo paimta nemaža paskola. Darbuotojai bijojo, kad koks nors vienadienis verslininkas pigiai įsigis įmonės turtą ir pasipelnys jį parduodamas, o gamybą nutrauks ir Gelgaudiškyje daug kas neteks pragyvenimo šaltinio. Toks pavojus tikrai buvo, nes Lietuvoje nesėkmingo privatizavimo pavyzdžių buvo daugybė.

„Taigi, kai buvo paskelbta privatizacija, norint išsaugoti darbo vietas, reikėjo supirkti įmonės akcijas. Po kelias akcijas išpirko darbininkai, tačiau bendra jų dalis nesiekė 50 proc. Supratome, kad galime netekti darbo vietų,- pasakojo V. Gerulaitienė, kuri tuomet gamykloje dirbo kranininke. – Pamenu, direktorius su humoru pasakė: „Eikit į kaimą pinigų ieškoti“. Darbuotoja Regina Andziulevičienė jam ir atkirto: „Eisim, ir rasim“. Jinai tuomet  ir patarė man paprašyti sūnaus, kad jis įsigytų  gamyklą.“

Po R. Andziulevičienės paraginimo iniciatyvos ėmėsi keturios aktyvios moterys – paprastos įmonės darbuotojos. Ji, Valentina Gerulaitienė, buhalterė Romutė Samajauskienė bei kasininkė Daiva Žilaitienė. „Nusprendėme kreiptis į mano sūnų Juozą. Jis, išgirdęs koks reikalas, be didelių derybų sutiko: „Jei labai norit, nuperku tą gamyklą“. Juozas tuomet labai džiaugėsi,  kad gali tiesiog paprastai padėti žmonėms. Jam tai nebuvo ypač didelė investicija, o mums, darbuotojams, tuomet buvo svarbiausias gyvenimo klausimas. Viskas įvyko greitai, rytojaus dieną Juozas grįžo pasipuošęs reikalų tvarkyti. Banke sumokėjome reikiamą sumą, grįžome į gamyklą, tačiau dar negalėjome džiaugtis –mums buvo  daromos kliūtys. Vis tik vykusį aukcioną laimėjome mes. Privatizavimą dar turėjo patvirtinti trijose Lietuvos ministerijose. Tuomet prasidėjo įvairūs trukdymai, formalių priežasčių ieškojimai, dėl ko būtų galima sandorio netvirtinti. Suprantama, aukciono baigtis daug kam buvo netikėta, nes jau buvo įprasta gamyklas Lietuvoje pasidalinti tarp savų „reikalingų“ žmonių. Bet Juozas sėkmingai įveikė visas kliūtis ir Vilnius turėjo pripažinti – gamykla privatizuota teisingai ir teisėtai. Jis išmokėjo ir visą įmonės paimtą banko paskolą“,- pasakojo V. Gerulaitienė, kuri paskui iš darbuotojų supirko visas likusias akcijas. Dabar įmonės akcijos jai priklauso perpus su marčia ir anūkais.

Pasak jos, pradėjus dirbti, netrukus paaiškėjo, kad trūksta vadovaujančio asmens. „Supratome, kad mes pačios „nepavešim“ ir įmonė pradėjo ieškoti direktoriaus. Paskelbėme rajono spaudoje, kad „Gelgaudiškio gelžbetonis“ ieško vadovo ir netrukus atsirado kandidatas - Edmundas Rinkevičius, ką tik baigęs Žemės ūkio akademiją, buvęs Juozo bendramokslis. Nusprendėme: jaunas žmogus, tegul dirba. Ir mes šiuo sprendimu labai džiaugiamės. Edmundas atsakingas ir rūpestingas, iškart ėmėsi darbo, iniciatyvos ir  „Gelgaudiškio gelžbetonis“ sėkmingai dirba štai jau 20 metų.  Mes labai gerai sutarėme – mano sūnus, aš ir Edmundas. Per dvidešimt metų būta visko, bet svarbiausiais klausimais visuomet sutarėme. Ir Juozukas visuomet sakydavo: „Mama, mums Edmundas –tikra likimo dovana“,- pasakojo V. Gerulaitienė.

Gelgaudiškio gelžbetonis – yra pagrindinė miestelio arterija, kurią nukirtus žmonių gyvenimas taptų daug sudėtingesnis. Per 20 metų čia dirbo tikriausiai kas antras gelgaudiškietis, yra tokių, kurie dirba visus 20 metų ir daugiau – nuo valstybinės įmonės laikų. Žiemą čia dirba apie 50 žmonių, vasarą, prasidėjus gamybos sezonui, įdarbinama dar keliolika darbininkų. Įmonė gamina apie 100 rūšių gaminius, tačiau pagrindiniai jų – šulinių žiedai ir dangčiai. „Gelgaudiškio gelžbetonį“, kaip ir daugelį Lietuvos įmonių, palietė ekonominė krizė, bet dabar įmonė atsigauna.

V. Gerulaitienė džiaugiasi, kad įmonė neturi skolų, gali laiku išmokėti darbuotojams atlyginimus. Aišku, norėtųsi, kad jie būtų didesni. Tačiau medžiagos ir kiti resursai brangsta, o savo gaminių mes nebranginame, nes pirkėjai ir dabar labai derasi dėl kainos, turime atsižvelgti į bendrą kainų lygį“,- pasakojo V. Gerulaitienė. „Gelgaudiškio gelžbetonio“ produkcija daugiausiai tiekiama vidaus rinkai, taip pat Latvijos įmonėms, yra daug ir individualių pirkėjų.

 Jubiliejinės šventės metu „Vakarų užuovėjoje“ ant sienų kabėjo V. Gerulaitienės sūnaus fotografijos primindamos, kad šioje šventėje jis turėjo būti svarbiausias asmuo. Žvakutės dega bei nuotraukos vyrų atminimą primena ir V. Gerulaitienės šeimos namuose, kurie dabar, kaip prisipažįsta šeimininkė, tapo jai per dideli, tušti ir nelaukiantys.

J. Gerulaičio mirtis sukrėtė visą Gelgaudiškio miestelį. V. Gerulaitienė teigia, jog buvo manančių, jog tai suplanuotas nusikaltimas. „Tačiau iš tiesų tai buvo nelaimė. Žmonės taip kalbėjo, nes nežinojo tikslių istorijos detalių“. Ji teigė, kad sūnus save vadino „laimės kūdikiu“, nes daug sykių per plauką buvo pabėgęs nuo mirties.

Vis tik tą žiemos rytą, kai ant jo užgriuvo sandėlio durys, mirtis jį pasivijo. „Jis buvo neseniai grįžęs iš Keiptauno gyventi į Klaipėdą. Kaip pasakojo žmona Živilė, tą rytą Juozas buvo labai gerai nusiteikęs, linksmas, daug juokavo. Nuvežę vaikus į mokyklą jie kartu su žmona trumpam užsuko į sandėlį, kur saugojo metalo atsargas. Norėjo į jį įeiti, tačiau durys buvo užšalusios. Kad galėtų jas atlaisvinti, pasiėmė laužtuvą. Žmona ir sargas buvo pasitraukę toliau, kai didžiulės durys, atsikabinusios viršuje, ėmė griūti. Juozas pasitraukti nespėjo. Jo gyvybė užgeso po 10 minučių“,- apie šeimos likimą pakeitusį rytą pasakojo V. Gerulaitienė.

Motina teigė, jog prieš mirtį sūnus buvo pasikeitęs. „Jau kurį laiką jis buvo tapęs kažkoks kitoks nei visada – nervingas, irzlus, besiblaškantis. Nežinojau, kas atsitiko, tačiau dabar daug ką suprantu...Jis turėjo daug gerų minčių ir planų, vis apie juos kalbėdavo, pasakodavo, bet kartu ir blaškėsi, nieko nesiėmė, lyg žinotų, kad neturi ateities“,- pasakojo V. Gerulaitienė.

Kalboje per įmonės jubiliejų moteris buvo atvira. Ji teigė, kad mirčiai neįmanoma pasiruošti nei fiziškai, nei psichologiškai. V. Gerulaitienė padėkojo visiems, padėjusiems sunkią netekties valandą. „Jei ne jūs, mielieji, atsisveikinimas su mums brangiais žmonėmis nebūtų buvęs gražus ir sklandus. O šį vakarą, noriu visiems palinkėti gražios šventės, nes jūs jos tikrai nusipelnėte. Būkite linksmi, dainuokite ir šokite, kuo daugiau bendraukite, prisimindami įvairiausius mūsų gamyklos istorijos momentus, linksmus nutikimus, svarbiausius darbus. Ačiū visiems“,- dėkojo V. Gerulaitienė.