Balio sala tikriausiai ne vienam skamba kaip tikra egzotika. Dauguma turistų ten važiuoja pailsėti prie neapsakoma turkio spalva alsuojančių bangų, tačiau saloje slypi ne vien dieviškas gamtos grožis, bet ir skirtingų kultūrų gausa, kuri užburia ne vieną. Dvi buvusias Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro mokines – Simoną Liudžiūtę ir Milvydę Juškaitę  – jau galima pavadinti ne turistėmis, o Balio salos gyventojomis. Kaip joms sekėsi perprasti išskirtinį vietinių gyvenimo būdą?

Pirma į Balio salą atvyko S. Liudžiūtė, kuri savo kelionių maratoną pradėjo nuo komunikacijos studijų Olandijoje. Po jų kartu su vaikinu dirbo Olandijoje, tačiau vieną dieną sugalvojo, kad nori viską mesti ir keliauti po pasaulį. Kartu su pusiau vokiečiu, pusiau indonezijiečiu vaikinu išvyko gyventi į Balio salą. Kadangi mergina dirba freelancer‘e (laisvai samdoma darbuotoja) ir gavo užsakymų iš kompanijų, su kuriomis dirbo Olandijoje, todėl galėjo sau leisti ne vien patogiai gyventi, bet ir keliauti po kaimynines šalis. Vėliau atsidarė marketingo agentūrą. Šiuo metu Balio saloje stato vilas, kurias nuomos vietiniams bei turistams. Tik atvykusi galvojo, kad čia gyvens tik pusę metų, tačiau Balis taip sužavėjo, kad nuo atvykimo praėjo jau daugiau nei treji metai...

„Balyje yra tiek daug vietų ir tiek daug dalykų, kuriuos gali padaryti“, – pasakoja Simona ir nežada sustoti, nes saloje beprotiškai daug galimybių tobulėti tiek dvasiškai, tiek profesiškai.

S. Liudžiūtės pusseserė M. Juškaitė studijavo psichologiją Jungtinėje Karalystėje. Po studijų mergina nežinojo, ką tiksliai nori veikti, todėl nusprendė keliauti. Savo pažintinę kelionę pradėjo nuo Vietnamo, vėliau atvyko į Balio salą. Lietuvė planavo saloje pabūti tik dvi savaites, o dabar nuo atvykimo praėjo jau daugiau nei pusė metų. Norėdama likti ji ieškojo, ką galėtų dirbti, ir sugalvojo vaikus mokyti anglų kalbos. Dabar mergina veda online (internetines) pamokas, kurios trunka 20 minučių, ir moko žmones net iš Pietų Korėjos. Jos jauniausiai studentei septyneri, o vyriausiai – 40 metų.

„Pradžioje buvo labai sunku, bet mane šiek tiek apmokė ir buvo labai geri pirmi studentai, su kuriais puikiai sutariau. Daugumą mokinu jau net aštuonis mėnesius“, – mergina sutinka, kad tikrai jaučiasi skirtinga kultūra, tačiau mokinimosi metodai yra tie patys.

M. Juškaitės studentai dažnai klausia apie Lietuvą, nes jiems mūsų kultūra atrodo labai įdomi bei išskirtinė. Merginos tėvai, kai prasidėjo Covid-19 viruso pandemija, prašė grįžti į Lietuvą, tačiau ji jau turėjo pusseserės šeimą Indonezijoje, tad dėl saulės, kultūros ir gerų gyvenimo sąlygų liko gyventi saloje. S. Liudžiūtė irgi sutinka, kad buvo minčių, jog gal geriau grįžti, nes daugelis ligoninių čia neatitinka europinių standartų, tačiau kadangi saloje gyvena ir vaikino šeima, nebuvo jokios panikos. Šiuo metu viskas dar labiau atpigę, tad yra dar daugiau galimybių keliauti. Nors pusseserės pripažįsta, kad jei uždirbtų tiek, kiek gauna vietiniai, išgyventi būtų tikrai sunku.

Merginos sutinka, kad Balyje viskas priklauso nuo to, kiek pats nori išleisti. Pamatyti daugelį objektų galima nemokamai, kainuoja tik kelionė, tačiau galima išbandyti ir kitas pramogas, tokias kaip nardymas, kurios nemažai paplonins piniginę. Tas pats ir su nakvyne: galima apsistoti paprastai už kelis eurus per naktį, o galima išsinuomoti viešnagę už kelis šimtus ar kelis tūkstančius eurų. Žinoma, jaučiasi ir tai, jog dėl kitokios kūno spalvos, net ir ilgai pagyvenęs, esi užsienietis, todėl dažnai vietiniai vertina merginas kaip labai pasiturinčias ir dėl to visur tenka derėtis.

Dėl šilto vietinių bendravimo, karštos saulės ir gerų gyvenimo sąlygų pusseserėms Milvydei (kairėje) ir Simonai norisi pasilikti Balyje, bet keliautojas vilioja ir kiti pasaulio kraštai, tad jos žada vienoje vietoje ilgai neužsibūti. Asmeninio archyvo nuotr.

„Ypatingai, kai pradedi gyventi, tiesiog supranti, kad reikia neužmiršti, jog čia yra trečiojo pasaulio šalis ir jie visada bandys išgauti kiek galima daugiau pinigų, todėl visada už viską reikia derėtis ir niekada nežinai, kiek viskas kainuoja“, – dalinasi gyvenimo saloje patirtimi S. Liudžiūtė, o M. Juškaitė priduria, jog būna, kad, eidamos į tą patį restoraną ir valgydamos tą patį maistą, gauna vis kitą sąskaitą.

Kita vertus, S. Liudžiūtė sutinka, kad būtent dėl skirtingos kultūros yra labai įdomu gyventi Balyje, bet čia visą likusį gyvenimą praleisti nenorėtų. Dažnai bendradarbiaudama su vietiniais sunkiai randa bendrą kalbą, nes jie vėluoja, nesilaiko terminų. Mat laikas Balio salos gyventojams lyg guma, kuri gali tęstis, kiek tik nori. Taip pat jų kultūroje „negalima pamesti savo veido“, todėl nėra žodžio „nežinau“ ar „negaliu“. Net paklausus, kur važiuoti, jie gali visai nežinoti, tačiau nurodys, kuria kryptimi pasukti. Pats blogiausias dalykas, kurį gali pasakyti vietiniams – karma tave pasivys. Lietuvė juokauja, kad taip pasakius net vagis prisipažino paėmęs asmeninį daiktą, nes jiems šie žodžiai yra lyg prakeiksmas. Kita vertus, Balio salos gyventojai labai geri ir draugiški gyventojai, tad, jei paprašysi padėti, su mielu noru padės bet kokioje situacijoje, o turėti draugą užsienietį – didžiausia garbė.

„Buvo, kad žmonės eiliavosi, kad su manim nusifotografuotų prie šventyklos“, – prisimena M. Juškaitė tuomet galvojusi, jog vietiniai apsipažino, tačiau vėliau suprato, jog tokio dėmesio sulaukė dėl savo odos spalvos bei šviesių plaukų.

Buvusi S. Liudžiūtės būsto nuomininkė buvo Balio gyventoja, todėl merginai teko dalyvauti vietinėse šventėse. Pavyzdžiui, per Kalėdas eiti per šventyklas ir mokytis tradiciškai melstis ceremonijoje, kurioje 15 metų paaugliams su ūkine dilde nudildina iltinius dantis, kad šie susilygintų su kitais. Jiems – tai ženklas nebūti godiems. Lietuvė prisimena linksmą nutikimą: vietiniai, norėdami parodyti pagarbą, prie jos akių pagriebė vištą, nusuko jai sprandą ir pateikė valgyti, o mergina buvo vegetarė...

Pusseserės sako, kad yra trys TOP vietos, kurias Balio saloje privaloma aplankyti: tai ryžių laukai Ubude, ugnikalnio viršūnė ir Uluvatu šventykla. Merginos rekomenduoja nevažiuoti į Balį tik dėl paplūdimio, o siūlo pamatyti tikrą vietinių gyvenimą. Galima tiesiog šokti ant motociklo ir, nuvažiavus bent 30 minučių nuo centro, atsidurti lyg kitoje šalyje.

„Atrodo, pavažiuoji 30 minučių ir visas kraštovaizdis pasikeičia. Kiekvieną kartą, kai važiuoji, rodos, pamiršti, o tada prasideda visos palmės bei džiunglės ir atrodo vėl viskas nauja ir įspūdinga –prie to negali priprasti“, – įspūdžiais dalinasi M. Juškaitė.