Pastebėjote? Adventas eina į pabaigą, o sekmadienį jau degsime ketvirtąją Advento vainiko žvakę, švęsime Kūčias ir su artimaisiais dalinsimės kalėdaičiu. Tačiau ar po alinančio bėgimo dienų išties džiaugsmingai nusiteikę sėsime prie stalo? Ar tikrai ketvirtoji žvakė į kiekvieno širdį atneš meilę ir neapsimestinę, bet tikrą pilnatvę bei ramybę?
 

Beprotiškas maratonas po akropolius eina pabaigos link. Juk šv. Kalėdos jau čia pat! Jau sekmadienį sėsime prie šventinio išsvajotojo stalo... Tik ar nebūsime išvargę nuo prieššventinio bėgimo, dovanų ieškojimo ir krūvos minčių bei skaičiavimų, o ko dar nespėjome, ko nepadarėme?

 

Vilties teikia ateinantys metai, nes dažnas bandysime sugalvoti aibę pažadų (sportuoti, keliauti, nerūkyti, lieknėti, sveikiau gyventi ir t.t.). Klausimas, kiek juos tesėsime, ir klausimas, kodėl reikia ypatingų progų, kad tiesiog pradėtume gyventi. Bet tokie jau mes, žmonės, esame. Rodos, iki Kalėdų mes negyvenome, nevaikščiojome po parduotuves, kirpyklas, neapsipirkinėjome, valgėme mažiau, nes prieš šventes visko reikia daug daugiau...

Bet šįkart ne apie tai. O apie dykumas. Gyvenimo dykumas, apie kurias Advento laikotarpiu pasakojo brolis Pijus, dominikonų vienuolis. Pabandysiu trumpai perpasakoti aš, nes manau, kad verta...

Brolis Pijus mano, kad gyvenimo dykumos yra trys: nepasitenkinimas, paviršutiniškumas ir kaltės jausmas. Blogiausia, kad dykumos plečia savo teritoriją. Iš minėtųjų labiausiai siautėjanti yra pirmoji. Vienuolis svarsto, kad nepasitenkinimas yra vis tik ne priežastis, o pasekmė. Štai jis pasakoja apie vieną mamą, kuri Akropoly sėdi ir gurkšnoja kavą su seniai matyta drauge. Jos šešiametis sūnelis apžiūri šalia esančios parduotuvės žaislų vitriną ir pribėgęs ima pasakoti apie nerealų robotą. Mama nueina, perka žaislą, kad tik vaikas nustotų zysti ir netrukdytų moteriškų plepalų.

„Perku tą stebuklingą robotą ir nesuprantu, kas vyksta, – dingo vaikui entuziazmas. Net pyktelėjau – tai ko zyzei? Tik po keleto dienų supratau – vaikui reikėjo visai ne žaislo, jam reikėjo, kad aš, kaip mama ir draugas, dalyvaučiau jo emocijoje, dalinčiausi entuziazmu, atsigręžčiau į jį ir skirčiau dėmesio ne tik moteriškiems plepalams, bet ir jam. Leisčiau pajusti, kad viskas gerai – aš tave myliu! Pirkti, nupirkti, t.y. tuo žaislu užčiaupti vaiko, visai nereikėjo“, – istoriją pasakoja brolis Pijus.

Jis džiaugiasi, kad mamos įžvalga puiki, nes būtent taip gimsta nepasitenkinimo dykuma. Kito giluminį DVASINĮ troškimą būti suprastam, mylimam, bandome užkimšti blizgučiu, tuo nebyliai ištardami – atstok.

Tačiau ar ne blizgučiais užkišti norime ir tikrąjį didžiųjų švenčių laukimą, jų prasmę ir jas pačias? Žinoma, toks dabar gyvenimas, toks tempas ir jei neprisitaikysi, iškrisi iš rinkos... Bet brolis Pijus samprotauja, kad kai įpranti dvasinį poreikį reguliariai tildyti blizgučiu, išsiugdai bedvasiškumo „dorybę“.

Kodėl tai blogai? Nes, vienuolio aiškinimu, atsiranda įkyrus jausmas, kad kažko gyvenime trūksta. Bet žmogus negali aiškiai įvardinti, ko. Kažko abstraktaus – gal meilės, gal pinigų... Žodžiu, nėra gyvenimo.

„Kai valstybėje, įmonėje ar šeimoje tokių susidaro kritinė masė, staiga gyvenimas sustoja dumble: niekas nieko nenori, niekam nieko nereikia, visiems gerai taip, kaip yra. Rodos, visi kartu galėtume eiti, siekti, daryti, bet jų dumblas įklampina ir tave. Matai voratinklį palubėj, bet nebekyla rankos – ai, tepasisiunta“, – sako vienuolis.

Todėl norėtųsi, kad mes sugebėtume suimti save į rankas ir bent jau savo šeimoje neplatinti dykumos. Brolis Pijus sako: be Dievo pagalbos dykumos sustabdyti nepavyks, tad ragina nepalikti visko taip, kaip yra. Ragina pradžiai pasvajoti, o paskui imti ir pasielgti taip, kaip svajojai. Ir padaryti tai labai ryžtingai, nesvarbu, kokia bus kitų reakcija. Tai bus pradžia.

Tad, brangieji, netapkime robotais, kad ir tais nerealiais, su daugybe funkcijų. Nekamšykime troškimų ir jausmų blizgučiais. Ne tik per šventes. Juk po jų vėl išauš rytdiena...

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 96 (8916)