Praėjusį savaitgalį Lukšių Šv.Juozapo parapijos bendruomenė surengė šventę savo klebonui Vytautui Juozui Insodai, kuris kovo 23 dieną šventė 60 metų Jubiliejų. Nors iškilmės šiek tiek nusikėlė dėl Gavėnios laikotarpio, tačiau, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Ta iškilminga proga ir pakalbinome ketvirtus metus Lukšiuose tarnystę Dievui ir žmonėms einantį kunigą.

 

 

1980 metais baigęs Kauno kunigų seminariją ir birželio 1 dieną arkivyskupo Liudviko Povilonio įšventintas kunigu, ateinančiais metais V.J.Insoda skaičiuos jau 35 – uosius kunigystės metus. Po trijų kunigavimo dešimtmečių jis buvo paskirtas Lukšių Šv.Juozapo parapijos klebonu. Pasak jo, ketverių metų pakako, kad kunigas susipažintų su parapijiečiais ir kad parapijiečiai susipažintų su kunigu. „Tam tikra prasme kunigo asmenyje kiekvienas randa dalelę savęs, nes iš tų dalelių ir susideda kunigas. Gyventi tikėjimu – reiškia gyventi bendruomenėje, - tvirtino V.J.Insoda. -  Tikėjimas neatsiejamas nuo bendruomeniškumo. Ne veltui Jėzus sakė: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, tame tarpe esu ir aš.“

Klebonas patikino, kad kunigystę jis pasirinko dėl labai didelės tėvų meilės. „Mano tėvai buvo labai tikintys ir mus tris sūnus kiekvieną sekmadienį vesdavosi į Marijampolės bažnyčią, kur mama mums ir vėliau gimusiai dukrai meldė sėkmingų mokslų, geros profesijos ir darnios šeimos. Kai klausiau pasaulio, ką man pasirinkti – jis nedavė atsakymo. Dievas paėmė už rankos ir pašaukė kunigystei, - atviravo V.J.Insoda. – Po Primicijų – pirmųjų šv. Mišių aukojimo savo parapijoje šventės, mano mama pasakė, kad meldė man geros žmonos, bet tiems, kurie myli Dievą, jis duoda truputį daugiau negu prašoma. Manau, kad Dievas pasirenka žmones, todėl kunigystė yra labai didelė Dievo malonė.“

Paklaustas apie pašaukimą, klebonas patvirtino, jog kunigystė yra ne tik pašaukimas, bet ir tarnystė, ir darbas su savimi, nes ir kunigai turi atgailauti, mokytis pažinti pagundas ir užbėgti vieniems ar kitiems įvykiams už akių. „Tuos, kurie visa tai nuoširdžiai atlieka, Dievas sustiprina, apsaugo ir globoja. Gaila ir skaudu, kad ne visi žmonės sugeba pripažinti savo klaidas, nesuvokia, kad Dievas yra amžinas, o žmogaus gyvenimas laikinas, - kalbėjo V.J.Insoda. -  Nepaisant to, Dievas visiems davė laisvą valią rinktis.“

Kunigas prisipažino, kad lukšiečiai jam imponuoja tuo, jog nepasidavė psichozei ir sugebėjo išlaikyti abu ekonominius modelius - ir bendruomeninį darbą, ir ūkininkavimą. „Smagu, kad abi verslo pusės sėkmingai dirba ir bendradarbiauja tarpusavyje, - atviravo pašnekovas. -  Teko matyti daug labai nelaimingų žmonių, kurie dėl to kalti patys, kad meluoja patys sau, meluoja kitiems ir nesugeba išspręsti paprastų gyvenimiškų problemų – dirbti, auginti vaikus. Bendruomenė, kurioje gyvenu, yra man kaip šeima, dėl kurios daugiau kenčiu negu džiaugiuosi.“

Paklaustas apie pomėgius, V.J.Insoda prasitarė, jog labai džiaugiasi žmonijos pasiekimais mokslo, technikos, elektronikos srityse, naujovėmis medicinoje ir netgi religijoje. „Šiandien žmonės apie Jėzų Kristų žino žymiai daugiau, bažnyčia turi tokius vadovus, kurie skelbiami šventaisiais, - tvirtino klebonas. - Tačiau už vis labiausiai  mėgstu keliauti, važinėti po pasaulį, susipažinti su įdomiais žmonėmis. Teko Šv. Mišias aukoti net Paryžiaus Dievo Motinos katedroje,  kur mane labai gražiai priėmė, pavaišino ir pasidomėjo, ar turiu, kur gyventi, ir kurį laiką padirbėti Lopiano vienuolyne netoli Florencijos. Keliaudami su kunigo pasu lengviau randame bendraminčių, galinčių pasiūlyti pagalbą.“

Pasak V.J.Insodos, Dievas visus myli vienodai, tik mes turime išmokti atsakyti jam tuo pačiu, nuoširdžiai su juo kalbėtis. Jei tik žmogus neišsišoka, nesijaučia didesnis už Dievą – jis atsako, duoda ženklų. Kunigo manymu, visi norintys sustiprinti tikėjimą, turėtų apsilankyti senelių globos namuose ar ligoninėje. Žmogus – ne visagalis. Be ligų, skausmo ir kančių gyvenimas yra neįmanomas. Skirtumas tik tas, kad vieni palūžta, o kiti dar labiau atsitiesia, nes skausmas juos išvalo, išgrynina ir subrandina besąlyginei meilei.

„Religijos gali būti skirtingos, tačiau žmonių dvasingumas įvairiose pasaulio šalyse yra panašus, didelių skirtumų dvasingumo problematikoje nepastebėjau, - kalbėjo pašnekovas. - Jei mes ieškome konflikto - surasime konfliktą, jei ieškome nuodėmių - surasime nuodėmių, jei ieškome blogio – surasime blogį. Aš žmonėse visada ieškau gėrio ir bendrystės.“