Šeštadienį Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos muziejuje prasidėjo renginių ciklas, skirtas Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarams atminti. Buvo prisiminti mūsų krašto signatarai Justinas Staugaitis, Saliamonas Banaitis, Jonas Vailokaitis.

Popietę pradėjusi Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos mokytoja Vidmanta Venciuvienė kalbėjo, kad laisvės idėjos Suvalkijos žemėje jau sklandė XVIII a. pabaigoje, XIX a. pradžioje. V. Venciuvienė vardijo ir kitus veiksnius, įrodančius mūsų tautos gebėjimus išsaugoti etnines vertybes: knygnešių veikla, nelegali lietuviška spauda (leidžiami laikraščiai „Aušra“, „Varpas“, „Tėvynės sargas“) ir kita.

„20 vyrų 1918 m. savo parašais patvirtino svarbiausią Lietuvos valstybingumo dokumentą. Aktas išreiškė tikruosius lietuvių interesus, aušrininkų, varpininkų, knygnešių ir visos Lietuvių tautos atstovų tikslą, pakėlė ir Tarybos autoritetą visuomenėje. Žinoma, pats Nepriklausomybės Aktas Lietuvos valstybės neatkūrė, bet juo remdamasi tauta galėjo šį darbą pradėti. Vasario 16-ąją buvo pareikšta, jog Lietuva žengia savo pasirinktu keliu“, – pranešimą užbaigė V. Venciuvienė.

Popietėje apie Justiną Staugaitį (1866–1943) kalbėta kaip apie išskirtinę, daugialypę asmenybę – dvasininką, valstybininką, aktyvų visuomenės veikėją. Jis įkūrė pirmąjį vaikų darželį, steigė mokyklas, bibliotekas, užsiėmė labdara. J. Staugaitis pasiūlė labdaros tvarkymo būdus (kurti specialias šalpos draugijas, kuo daugiau socialinės rūpybos darbų pavesti parapijoms), vėliau taikytus ne tik Pirmojo pasaulinio karo metais, bet ir Lietuvos Respublikoje. Skirtingai nei dauguma kitų į politiką pasukusių kunigų, jis savo tikrojo pašaukimo nepamiršo ir tapo Telšių vyskupu. Vyskupas J. Staugaitis Telšiuose gyveno 17 metų. Vyskupo atkaklumo, darbštumo dėka, jo iniciatyva Telšiuose sukurtas vyskupijos bažnytinio administravimo centras Žemaitijoje, pastatyti reprezentaciniai pastatai miesto centre, nuveiktas milžiniškas darbas švietimo srityje. Vyskupas J. Staugaitis rūpinosi, kad žemaičių jaunuoliai galėtų mokytis seminarijoje Telšiuose. Dabar Telšių kunigų seminarijoje J. Staugaičiui atminti įkurtas memorialinis kambarys.

Kudirkos Naumiesčio klebonas, dekanas kanauninkas Donatas Jasulaitis pasakojo, kad J. Staugaitis Seinuose reiškėsi žurnalistiniame ir publicistiniame darbe. Rašė straipsnius religinėmis ir gyvenimiškomis temomis.

„Atvažiavęs iš Lenkijos į Vilkaviškio vyskupiją, būsimasis vyskupas, jau tuo metu žinomas kaip kunigas švietėjas, išsilavinęs, besirūpinantis lietuvių tautos ugdymu, nepabijo nueiti klebonauti į Lekėčius, čia įkuria Lekėčių parapiją, pastato bažnyčią, – kalbėjo dekanas kanauninkas D. Jasulaitis.

Vyskupo J. Staugaičio giminaitis Darius Staugaitis taip pat gražiai prisiminė vyskupą, jis pasakojo, kad nors jam pačiam susitikti su juo neteko, bet Staugaičių giminė rinko apie vyskupą parašytus straipsnius, nuotraukas, žmonių atsiminimus. Giminaitis priminė, kad J. Staugaitis gimęs 12 km nuo Kudirkos Naumiesčio, Tupikų kaime, jis dažnai prisimindavo Naumiestį, mokyklą, mokytojus, bažnyčią, kurioje patarnaudavo.

„Kanauninko Adolfo Sabaliausko žodžiais, J. Staugaitis viską padarė, ko ėmėsi. Kunigas įsteigė ir Marijampolės žemės ūkio draugiją „Žagrė“, o Telšių kunigų seminarijoje įsteigė net fizikos laboratoriją. Vyskupas mirė 1943 m., kaip liudija prelatas Justinas Juodaitis, paskutiniai vyskupo žodžiai buvo „Dieve, neapleisk Lietuvos“, – prisiminimais dalijosi D. Staugaitis.

Renginyje buvo parodyti dokumentiniai filmai apie signatarus Saliamoną Banaitį ir Joną Vailokaitį. S. Banaitis gimė 1866 m. liepos 15d. Vaitiekupių k. (Sintautų valsč.) ūkininkų šeimoje, mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje.
S. Banaitis draugavo su Vincu Kudirka bei spaustuvininku Martynu Jankumi, dažnai lankydavosi Ragainės ir Tilžės spaustuvėse. 1905m. S. Banaitis įsteigė pirmąją spaustuvę Kaune, kurioje spausdinti lietuviški periodiniai leidiniai ir knygos. Jis daug nuveikė ir kuriant Lietuvos kariuomenę, ėmėsi savanorių organizavimo, o 1919 m. įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą.

J. Vailokaitis 1908 m., iškart po mokslų užsienyje, grįžo į Lietuvą, čia įvairiais būdais stengėsi kloti būsimos valstybės ekonominius pagrindus, rengė šalies ūkio sanglaudos projektus. 1919 m. kartu su broliu Juozu įsteigė „Ūkio banką“, šis bankas padėjo stiprinti nacionalinę valiutą – litą, o teikiami kreditai – atstatyti okupacijos, karo ir Nepriklausomybės kovų nualintą ūkį. Jau pirmuose Steigiamojo Seimo posėdžiuose J. Vailokaitis pasiūlė kurti „mūro Lietuvą“, sudaryti naujakuriams sąlygas statytis mūrines sodybas ir taip išsaugoti šalies miškus. Steigė lietuviškas pramonės įmones ir kooperatyvus, apie 15 proc. uždirbto pelno skyrė labdarai: rėmė kultūrines, socialines bei švietimo draugijas, skyrė studentams stipendijas. Vienintelė stipendijų skyrimo sąlyga – būti geru lietuviu. Kaune Aleksote turėtą sklypą Vailokaičiai padovanojo Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti. Artimų žmonių rate J. Vailokaitis buvo be galo jautrus ir dosnus žmogus, būdamas vienu turtingiausių šalies žmonių, jis to niekada nedemonstravo kasdienybėje.