Nuotr. Bronislava Vaičiūnienė mielai dalijosi prisiminimais, kaip ji dar būdama vaikas ruošdavosi didžiosioms metų šventėms.

Kalėdos yra didžiausia ir labiausiai laukiama metų šventė. Nuo senų senovės ji apipinta įvairiomis tradicijomis. Tačiau, bėgant metams, keičiantis žmonių gyvenimo sąlygoms, atsiradus pažangioms technologijoms, keičiasi ir tradicijos, papročiai. Esame linkę kopijuoti platųjį pasaulį, keičiasi ir vertybinės nuostatos. Apie Kūčių ir šv. Kalėdų šventimą ir papročius kalbiname vyresniosios ir jaunesniosios kartos atstoves.

 

Kaip Kūčias ir šv. Kalėdas švęsdavo anapus Nemuno gyvenantys žmonės, mintimis pasidalinti sutiko devintą dešimtį baigianti Bronislova Vaičiūnienė. Ji gimusi Veliuonos valsčiuje, atvyko į mūsų rajoną dirbti, čia ir gyvena.

„Prieš Kūčias reikėdavo sutvarkyti namus, viską kruopščiai išvalyti, ypač iš po lovų, ko nelabai mėgome“, – sako Bronislova.

Kartu su dviem sesėm dienos metu jos prinešdavo malkų, kurias slapčiomis suporuodavo, nors mamytė drausdavo. Maudydavosi kubile. Pirmiausia tėvai, vandenį išpildavo, o po to mergaitės. Bronislovai nepatikdavo, kadangi ji buvo jauniausia, tai jai reikėjo maudytis sesių vandenyje. Po to puošdavo iš miško tėčio parneštą eglutę.

„Sunkūs buvo laikai, todėl tokių žaisliukų kaip šiandien nebuvo, – prisimena pašnekovė. – Gražiausi žaislai: kankorėžiai, saldainiai, obuoliai, nuo saldainių blizgantys popierėliai, kurių iš anksto prisirinkdavome.“

 Nebuvo tradicijos dėti po eglute dovanėles. Kūčių stalas buvo dengiamas balta staltiese, po ja pakišama šiaudų, kuriuos ryte šeimininkai nunešdavo gyvuliams. Beje, gyvuliai per šventes gaudavo skanesnio pašaro.

„Žinoma, pagamindavo dvylika patiekalų: silkė, žuvis, kleckeliai, avižinis kisielius (pats neskaniausias)...“ – prisimena Bronislova.

Moteris sako, kad prie paruošto Kūčių stalo pirmiausia tėtis sukalbėdavo poterius, visi dalindavosi kalėdaičiu. Svarbiausias akcentas – atsiprašymas už įskaudinimus per metus. Mergaitės atsiprašo tėvų, o po to viena kitos. B.Vaičiūnienė prisimena, kaip šv. Kalėdų rytą su arkliais važiuodavo į bažnyčią, grįžusių laukė iš vakaro po pečiumi pakeptas kugelis su mėsa. Kartais ateidavo ir kaimynai pasveikinti šventės proga.

„Šiomis dienomis trūksta to tikro adventinio laukimo“, – liūdnai atsidūsta Bronislova.

Paklausta, kokia jos nuomonė, kad šiais laikais jau lapkričio mėnesį puošiami miestai, prekybos centrai, Bronislova atsakė: „Nėra to kalėdinio džiaugsmo, viskas nublanksta, pabosta ir nelieka to tikro laukimo.“

Švenčių proga B. Vaičiūnienė norėtų visiems palinkėti geros sveikatos ir kad išnyktų abejingumas kitų skausmui, būtų mažiau materializmo, aišku, daugiau atjautos.

O kaip švęsdavo Kūčias ir šv. Kalėdas jaunesniosios kartos atstovai, pasakoja Marija Kumštaitienė iš Daugėliškių kaimo. „Manau, kad prieš penkis ar daugiau dešimtmečių šventė visi panašiai. Tos tradicijos juk eina karta iš kartos. Priklauso, kiek jos įsišaknijusios šeimoje ir nuo pagarbos lietuvių papročiams“, – įsitikinusi moteris.

Eglutė irgi puošiama tik Kūčių dieną. Blizgūs žaisliukai, karpytos snaigės, vatos gumulėliai, saldainiai. Stalas dengiamas balta staltiese, po ja šienas. Aišku, dvylika valgių. Patys skaniausi, kaip prisimena pašnekovė, buvo skryliai, o nemėgstamas avižinis kisielius. Ant stalo padėdavo tuščią lėkštelę – mirusioms dūšelėms pamaitinti. Po vakarienės maistas nebuvo nurenkamas. Mama kalbėdavo poterius. Šioje šeimoje tėtis visiems dalindavo obuolį. Ir savo šeimoje M. Kumštaitienė tęsia šią tradiciją. Po šventinės vakarienės eidavo į Bernelių mišias. Tačiau per Kalėdas į bažnyčią nebeeidavo, nebent retkarčiais mama.

„Šiandien labiau laukiama dovanų po eglute nei pačių Kalėdų. Neliko tos susikaupimo ir laukimo šventės, viskas įgavo kitą reikšmę“, – savo pamąstymais dalinasi Marija.

„O puošti namus lapkričio mėnesį nepritariu. Gal gruodžio pusėje jau galima įžiebti eglutes ir blizginti prekybos centrus girliandomis“, – sako pašnekovė.

Visiems žmonėms M. Kumštaitienė norėtų palinkėti  daugiau teisingumo. Jos manymu, jei Lietuvoje visi būtų teisingi, tai geriau gyventume. Žinoma, dar ir meilės bei geros sveikatos savo artimiesiems.

Ona Rakauskienė