Praėjusį šeštadienį Griškabūdyje surengta 47-oji Kalbos diena, skirta būtent iš Griškabūdžio kilusių poetų, vertėjų Albino Bernoto ir Arvydo Galgino 85-osioms gimimo metinėms paminėti. Tad būtent jų garbei šventės dalyviai pakviesti į pokalbį-diskusiją „Tėviškės slenkstis kaip koksai magnetas“ Griškabūdžio kultūros centre, kur aptarta jų kūryba, pasidalinta prisiminimais. Tuo metu „Kalbos lenktynėse“ jėgas išbandė septynios komandos.

„Kalbos lenktynės“

Kalbos šventė prasidėjo nuo šv. Mišių Griškabūdžio Kristaus Atsimainymo bažnyčioje, po jų prie kalbininko Jono Jablonskio paminklo iškelta Kalbos dienos vėliava ir duotas startas šventės pradžiai. Šiais metais nuspręsta ir vėl organizuoti pernai pasiteisinusias „Kalbos lenktynes“, kuriose šįkart susirungė septynios komandos. Jos, gavusios žemėlapius, turėjo surasti šešis žymius objektus, kuriuose laukė ir specialiai parengtos užduotys. Pavyzdžiui, išsiaiškinti zanavykiškų žodžių reikšmę, kūriniams priskirti autorius ar sudėlioti eilėraštį ir pan. Kad „kalbos lenktynės“ būtų dar linksmesnės, jų organizatorius Alvydas Grinkevičius objektuose prašė pasidaryti asmenukes, taip pat ragino žingsniamačiu išmatuoti nueitus žingsnius (beje, skirtingų komandų nueitas atstumas, klaidžiojant ar einant aplinkkeliais, skyrėsi net keliais tūkstančiais žingsnių), net fiksuoti oro temperatūrą. Užduotims buvo numatyta pusantros valandos, tad „Kalbos eitynėse“ dalyvavusios komandos turėjo dar maždaug tiek pat palaukti, kol baigsis Griškabūdžio kultūros centre užsitęsusi diskusija ir bus paskelbti rezultatai.

Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad, kaip ir pernai, absoliučia nugalėtoja tapo Šakių viešosios bibliotekos komanda „Žodeivos“. Pirmąja vieta džiaugėsi „Lietuvaičių“ komanda iš Šakių „Žiburio“ gimnazijos, antrą vietą laimėjo „Mergučės“ – įvairių kultūrinių įstaigų atstovės, o trečiąja vieta apdovanota Sintautų pagrindinės mokyklos komanda „Sintautukai“. Be minėtų, dalyvavo ir Gelgaudiškio bei Kudirkos Naumiesčio ugdymo įstaigų komandos, iš „Žiburio“ lenktynėse buvo dvi komandos. Nors šiais metais lenktynės sulaukė didesnio susidomėjimo nei pernai, kyla retorinis klausimas, ar lygios suaugusių ir moksleivių jėgos...

Mums ne bile kaip

Beje, iniciatyvą rengti „Kalbos lenktynes“ pagyrė ir meras Edgaras Pilypaitis, pastebėjęs, kad visgi į Kalbos dienas susirenka mažiau žmonių nei anksčiau, tad galbūt ir reikėtų pagalvoti, ar viską darome gerai, gal paieškoti kitų formų.

„Bet matau naujas apraiškas ir noriu pasveikinti su naujų formų atsiradimu. Jaunimo grupelės teršia per visas apylinkes ir, manau, jiems ten taip įdomu, ir jie parsiveš didžiulį įspūdį, kas šiandien vyksta Griškabūdy“, – kalbėjo rajono vadovas, neabejojantis, kad Kalbos diena nenustos būti aktuali, nes svarbu kalbą populiarinti, puoselėti.

„Eikime į kalbą, kuri išskleidžia asmenybes“, – ragino E. Pilypaitis.

Jis akcentavo, kad kalba – ne tik informacijos transliuotojas, bet kodas, išskiriantis mus iš kitų: kaip mes reiškiame savo mintis, tai nemažai pasako ir apie mus pačius. Tad jis Kalbos dienų sumanytojams linkėjo neišsisemti ir turėti drąsos ieškant sprendimų. Juk mums, pasak mero, „ne bile kaip, kaip kalbės jaunoji karta“, tad jis linkėjo nenueiti į trumpinius ar minimalizmą.

Liejosi ir kūryba, ir prisiminimai

Mintimis apie A. Bernoto ir A. Galgino, dviejų klasės draugų, kūrybą konferencijoje dalijosi kalbininkės dr. Rima Bakšienė, Giedrė Čepaitienė, literatūrologė Donata Mitaitė, skaitovė Irena Plaušinaitytė, vėliau pagyrų šių iškilių asmenybių kūrybai negailėjo ir diskusiją moderavęs bei pats eilėmis prabilęs dr. Arvydas Vidžiūnas. Pirmoji pranešimą skaitė R. Bakšienė, nagrinėjusi A. Bernoto knygą „Pro dūmus: deimantais nusėtas“, į kurią pažvelgė per zanavykų tarmės prizmę. Tiesa, ji pripažįsta, jog pradėjusi skaityti knygą išsigando, kad ji parašyta ne tarmiškai, o bendrine kalba. Visgi nemažai tų tarmiškų dalykų mokslininkė rado. O jei ir ne tarmiškai parašyta, sako R. Bakšienė, tai nurodyta – „kaip zanavykai vadina“, „kaip zanavykai sako“. Pranešėja rado ir daug frazeologizmų bei vaizdingų posakių, ištiktukų.

G. Čepaitienė labiau kalbėjo apie A. Bernoto buitį, tėviškę, mamą, patėvį ir poeto ryšį su visu tuo. Mat būtent namai, namų ilgesys jo kūryboje atsispindėjo gana dažnai. Vienas skaudžiausių tekstų, kaip sakė pranešėja, apie parvažiavimą tėviškėn, kai jau nėra gyvos nei mamos, nei patėvio.

„...Pats tuose laukuose jau tik svečias, gal net neprašytas, nedrąsiai keliantis koją pro gimtą slenkstį, o tarpdury tave, lyg užmiršto palikimo ieškotoją, pasitinka nepažįstamų žmonių klausiančios, nustebusios akys. Ir tėvo šulinio vanduo nelabai gardus, kada kieme, kur esi žengęs pirmąjį savo žingsnį, tave piktai aploja šuo. Lyg kokį įsibrovėlį, prašalaitį. Išeinant labiausiai gaila palikti pirkios langus, lyg už jų būtum pasodintas tu pats, metų metais, kasdien, žiūrėti į tų jau sunkiai atpažįstamų laukų begalybę... Už kokias nuodėmes?“ – A. Bernoto tekstą skaitė G. Čepaitienė.

Šiltais prisiminimais apie savo buvusį klasės auklėtoją A. Galginą dalijosi ir Kalbos dienų iniciatorė, buvusi Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė. Ji prisimena, kad nei jie, moksleiviai, tikėtina, ir mokytojai net nežinojo, kad auklėtojas rašo, verčia. Net ir pradėjus kalbėti apie tai, kad reikėtų išleisti jo kūrybos, šis esą visuomet kuklindavosi ir sakydavo – „oi ne, ne, aš sau rašau“. Tiesa, kalbėta, kad ne kiekvienam jo kūrybos svoris lengvai pakeliamas, nes daug kalbama apie būtį, artima mirties tematika. Net ir turėdamas progų išvykti, jis liko gimtinėj šalia savo medžių, senstančių tėvų ir jautėsi čia gerai...

„Griškabūdžiui šiandien jo trūksta. Jo inteligencijos, jo filosofijos. Jis buvo simbolis Griškabūdžio, o gal ir ne Griškabūdžio“, – teigė A. Kasparevičienė.

Pristatyti projektiniai pasiūlymai

Būtent šioms dviem iškilioms asmenybėms Griškabūdyje planuojama pastatyti jų atminimą įprasminantį paminklą, kuris greta kultūros centro turėtų atsirasti jau šiemet. Projektinius pasiūlymus pristatęs dailininkas Algimantas Vorevičius pasakojo, kad viena skulptūrinė kompozicija siūloma iš juodo metalo, kurios pagrindą sudarytų platforma, o ant jos būtų pastatytos dvi kėdės. Ant metalinės platformos būtų išpjautas poetų parašytas tekstas. Ši kompozicija simbolizuotų susitikimo, bendravimo vietą. Kita kompozicija siūlyta iš akmens, bet būtent pirmasis variantas palankiau įvertintas, tad jis ir bus daromas. Idėją A. Vorevičiui padės įgyvendinti kraštietis Andrius Stankevičius.