Šiemet sukanka 75-eri metai nuo Valkų mūšio – didžiausio  partizaninio mūšio  Zanavykijoje. Kasmet gegužės pabaigoje Valkų kalvose (Lekėčių sen.) žuvusių partizanų artimieji, tremtiniai, šauliai renkasi prisiminti, pagerbti partizanų kovas. Šiemet, nors ir negausiai (dėl karantino), ši vieta nebuvo pamiršta: uždegtos žvakelės, lemtingo mūšio detales priminė partizanų kovų liudytojai – lekėtiškis Zenonas Rakauskas ir gelgaudiškietis Antanas Bajerčius.

 

Gegužės 17 d. rytą saujelė šakiečių, tarp kurių šauliai, tremtiniai, Seimo nariai Irena Haase, Paulius Saudargas, ne tik uždegė žvakeles Valkų mūšio vietoje, bet ir sutvarkė aplinką, nupjovė žolę. Apie čia prieš 75-erius metus vykusias pasipriešinimo kovas šiandien liudija kautynių dalyvio Edvardo Guogos iniciatyva 1992 m. pastatytas žuvusiems bendražygiams pagerbti skirtas paminklas su įrašytomis 17-os partizanų (ne visų) pavardėmis, greta medinėje lentelėje dar dvi pavardės, o netoliese pastatytas kryžius Broniui Latvaičiui, dar vienam mūšio dalyviui, atminti.

Z. Rakauskas pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo bangai ritantis į Vakarus, 1944–1945 metais vyrai buvo gaudomi į frontą. Mūsų krašto vyrai, kaip ir kiti lietuviai, vengdami tarnybos sovietinėje armijoje, slapstėsi, traukė į miškus. Būtent Valkų miške susirinko apie 150 vyrų, partizanų stovyklavietę įrengė Lietuvos kariuomenės puskarininkis Andrius Šmuilys, iš jo vadovavimą perėmė kapitonas Jurgis Valtys-Tundra, kilęs iš Lukšių vlsč. Pūstauniškių kaimo (kpt. Jurgis Valtys išduotas žuvo 1945 m. spalio mėn. netoli savo namų). Jis suskirstė vyrus į būrius ir skyrius, Valkų kalvose buvo įrengta gera vadovybės stovykla, greta iškastus bunkerius jungė apkasai, dar ir dabar žymus gynybinis apkasas su trimis atramos taškais sunkiesiems kulkosvaidžiams.

Kas gi dėjosi lemtingąją 1945 m. gegužės 12 dieną? Stovyklą apsupo okupantai ir įvyko įnirtingas mūšis, kuriame dalyvavo apie 120 vyrų.

„Dvi atakas partizanai sėkmingai atmušė. Tačiau vis daugėjo kagėbistų, kuriuos surinko iš Paežerėlių, Lukšių, Lekėčių, Griškabūdžio ir kitų būstinių. Pasak mūšio dalyvio partizano Edvardo Guogos-Glaudžio pasakojimo, buvo pastebėta, kad žūsta vyrai nuo rusų snaiperių iš medžių. Tą pastebėję partizanai juos kaip tetervinus išėmė iš medžių. Vėl pertrauka, pildėsi ruskių pajėgos, o partizanų reikalai ėjo vis blogyn, vyrų mažėjo, šoviniai ėjo į pabaigą. Ir štai trečioji, šturmingiausioji rusų ataka. Laimei, kad partizanai turėjo nemažai granatų, kurias sprogdindami sukėlė debesis dulkių, tokios priedangos dėka partizanai prasiveržė ir dalis pasitraukė. Tačiau rusų kareivių siautėjimas čia vyko dar savaitę“, – mūšio detales primena Z. Rakaukaskas ir priduria, kad kautynių metu skirtingose vietose žuvo 24 partizanai (kitų šaltinių teigimu, stovykloje žuvo 19 ar 21 partizanas).

Rusų karių žuvo dar daugiau, anot Gerdžių kaimo gyventojo Romo Rusteikos, rusų kareivių galėjo žūti iki 80, jų lavonus saviškiai surinko, jis matęs, kaip pro jo namus važiavo sunkvežimiai su nukentėjusiais. A. Bajerčius prisiminė Sutkų kaimo gyventojų pasakytus žodžius, kad „į Valkas kareivius sunkvežimiuose vežė stačius, iš Valkų – gulinčius“. O žuvusius partizanus rusų kariai paliko.

„Beveik visus partizanus, žuvusius Valkų kalvose, artimieji slapta palaidojo, dalį Staliorių kapinėse bei kitose vietose“, – istorijas detales dėlioja A. Bajerčius.

Pasak Z. Rakausko, po kiek laiko atėję partizanai ir radę Broniaus Latvaičio lavoną jį palaidojo gale miško kvartalinės linijos. Jo niekas taip ir neperlaidojo, šeima buvo ištremta į Sibirą“.

2015 m. partizanui B. Latvaičiui atminti buvo pastatytas atminimo kryžius (autorius tautodailininkas Andrius Bieliukas).

Jau tapo tradicija Valkų kalvose, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną (ji tradiciškai minima trečiąjį gegužės sekmadienį) prisiminti čia vykusias kovas, rengti žygius partizanų kovos keliais.

„Džiugu, kad vis daugiau jaunimo domisi ir dalyvauja. Mūsų pareiga skiepyti patriotizmą, pilietiškumą jaunimo tarpe. Keliaudami kovos keliais jie geriau supranta ir įsisavina šią istoriją nei sėdėdami mokykloje prie istorijos vadovėlių. Laisvė yra didelė vertybė, ją reikia iškovoti, tai bus kovų už laisvę atmintis, kuri niekados neišnyks“, – įsitikinęs Z. Rakauskas.