Gražina ir Petras Žemaičiai senienų rinkimo entuziastai, Gražina – ne tik kraštotyrininkė, bet knygos apie Kudirkos Naumiesčio žydus sudarytoja, o Petras savo kolekcijoje ypatingą dėmesį skiria Vincui Kudirkai ir „Tautiškai giesmei“. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kudirkos Naumiestyje gyvenantys Gražina ir Petras Žemaičiai – tikri šio krašto istorijos saugotojai. Petras jau daug metų renka nuotraukas, įvairius buities daiktus, susijusius su Kudirkos Naumiesčio ir Širvintos miestų praeitimi. Sukaupta įdomi atvirukų, nuotraukų, keramikos kolekcija. Daugelis keramikos radinių yra iš Žemaičių sodybos. Pasirodo, miesto istoriją gali papasakoti ne tik knygos, bet ir molio šukės, kadaise pamestos sagos, smulkios monetos, buities daiktai, įrankiai.
Viskas prasidėjo nuo monetų
Sutuoktiniai G. ir P. Žemaičiai beveik 40 metų kartu gyvena Kudirkos Naumiestyje. Aukštaitė Gražina – pradinių klasių mokytoja, Petras sako svajojęs apie archeologo profesiją, tačiau tapo inžinieriumi mechaniku, dirbo Kudirkos Naumiesčio linų fabrike, pastaruoju metu, kaip ir žmona, darbuojasi mokykloje. Kaip ir kodėl pradėjo rinkti senas monetas, pašnekovas sako negalintis atsakyti, pasakoja, kad sodyboje gyvena jau ketvirta karta ir kiekviena čia paliko savo pėdsaką, tereikia susirinkti.
„Pas senelį radau konservų dėžutėje supiltus varžtus, dėžutėse būdavo ir vokiškų monetų, kapeikų, pradėjau jas išrinkinėti iš tų dėžučių. Tuomet dar mokiausi pradinėse klasėse. Vėliau pradėjau rinkti pašto ženklus, degtukų etiketes, tai darė dauguma vaikų“, – kolekcionavimo užuomazgomis dalinasi pašnekovas.
Seniausios sodyboje rastos monetos siekia XVII a. antrą pusę. Į pokalbį įsijungusi G. Žemaitienė sako, kad šioje vietoje galėjo būti smuklė, užvažiuojamasis kiemas, nes randama įvairių laikotarpių kariškų sagų – Napoleono armijos, carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, tarpukario Lietuvos. Šiuos daiktus žemė atiduoda dirbant darže, sode, gėlyne. Studijuodamas Kaune P. Žemaitis bendravo su patyrusiais kolekcininkais numizmatais, mokėsi iš jų ir pildė savo monetų ir banknotų kolekciją. Rinko carinės Rusijos ir Vokietijos banknotus. Anot pašnekovo, banknotuose atsispindi ne tik valstybių simboliai, bet ir istoriniai įvykiai, vaizduojamos asmenybės.
„Atgavus Nepriklausomybę susipažinau su kolekcininku Vidmantu Staniuliu, kurio paskatintas susidomėjau filokartija, pradėjau rinkti atvirukus su Kudirkos Naumiesčio, Paprūsės miesto Širvintos, Pilkalnio apskrities gyvenviečių vaizdais, su Vincu Kudirka ir „Tautiška giesme“, – pasakoja kolekcininkas.
Atvirukų kolekcija vos telpa trijuose albumuose ir, esant galimybei, pildoma. Juose Vladislavovas (dabar – Kudirkos Naumiestis) ir Širvinta nuo XIX a. pabaigos iki 1940m., žemėlapiai. Galime pamatyti, kaip atrodė gatvės, aikštės, bažnyčios, muitinės miestuose abipus Širvintos upės. Vaizdai atskleidžia jų panašumus ir skirtumus, sugriovimus karų metais, atstatymus pokariais, atskleidžia šių dviejų miestų, vadintų dvyniais, istoriją. Vienoje iš nuotraukų matome namą, kuriame XIX a. pabaigoje gyveno V. Kudirka, kur buvo sukurta „Tautiška giesmė“.
„Domina ir pokaris, sovietmetis Kudirkos Naumiestyje, todėl renku to laikmečio fotografijas. Jas mielai dovanoja esami ir buvę naumiestiečiai, už tai jiems esu labai dėkingas. Šis laikotarpis taip pat tampa istorija, jos liudininkų vis mažėja. Pasitaiko rasti ir prieškario fotografijų, bet labai retai, jas iš naumiestiečių albumų anksčiau už mane surinko kiti kolekcininkai. Gal kada nors jos dar sugrįš į miestą. Kolekciją pildyti padeda draugai, keičiamės su kolekcininkais, perku aukcionuose. Vakar draugas atvežė ir įsigijau 1910 metų nuotrauką, kurioje Antano Sniečkaus tėviškė Būbleliuose“, – rodo dar šviežią eksponatą P. Žemaitis.
Puodynės iš šukių
Sutuoktinių namai, galima sakyti, dekoruojami senoviniais daiktais: Petro suklijuotomis puodynėmis, paveikslais, indais, vazomis, žvakidėmis. P. ir G. Žemaičiai gyvena išties unikalioje, radiniais turtingoje vietoje, iš sodyboje rastų šukių Petras kruopščiai sulipdęs devynias puodynes, daug įvairiai dekoruotų puodyninių ir plokščiųjų koklių.
„Greičiausiai anksčiau mūsų sodybos vietoje galėjo būti puodžiaus namai. Šukes yra įvertinusi archeologė Birutė Salatkienė, kuri šukes datuoja XVII a. pab. – XVIII a. pr., kadangi kai kurios suklijuotos puodynės keistai kreivos, greičiausiai keliose sodybos vietose išmesdavo savo darbo broką, o aš po šimto metų atkasiau ir suklijavau“, – pasakoja P. Žemaitis.
Keramikai paskirta net atskira patalpa ūkiniame pastate. Čia eksponuojami Kudirkos Naumiestyje surinkti krosnių koklių pavyzdžiai. Žmonės griauna koklinius pečius, nes įsirengia naujas šildymo sistemas, Petras koklius surenka, sudužusius suklijuoja – koklių ekspozicija išties įspūdinga. Čia ir Kataučiznos plytinėje pagamintos čerpės. Lentynose išdėliota ir šimtai pačioje sodyboje rastų puodynių, koklių šukių. Įdomūs neglazūruoti puodyniniai kokliai, kuriuos sodybos šeimininkas taip pat suklijavo iš rastų šukių.
Pašnekovas neslepia, kad valyti iškastas šukes, ieškoti derančių detalių ir klijuoti reikia didelės kantrybės, pasidžiaugė, kad ir žmona Gražina kartais prisideda prie šukių puzlės dėliojimo.
„Štai šaligatvio plytelė, užrašas 1938 metai, radom, kai rekonstravo į bažnyčią vedantį šaligatvį, būtų išmetę, Petras susirinko duženas, parsivežė, susiklijavo – liks atminčiai“, – pasakoja G. Žemaitienė pridurdama, kad pro vyro akis nepraslysta kitiems galbūt neįdomūs daiktai: metalinis, dviejose vietose pervertas kulkų strypas, tanko vikšro dalis, siauruko geležinkelio, ėjusio pro Kudirkos Naumiestį, bėgis, jo ypatinga vinis, metalinės spynos apkausto likučiai, Rytprūsių stogo skardos lopas ar mūro plyta.
Beje, ūkinis pastatas, kuriame įrengta keramikos ekspozicija, dengtas šimtametėmis molinėmis čerpėmis.
Antrame aukšte – unikalūs daiktai
Žemaičių namo antrame aukšte – tikri Kudirkos Naumiesčio krašto lobiai. Čia keliose patalpose kruopščiai sudėlioti surinkti daiktai iš praėjusių laikų buities, amatų. Pirmiausia dėmesį patraukia skardiniai emaliuoti indai, su paskirtį nurodančiais užrašais vokiečių kalba, duonos raikymo mašina. Toliau ant sienų sukabinti staliaus, dailidės, račiaus įrankiai, Vokietijos fabrikuose pagamintos mėsmalės, čirvablynių keptuvės, svarstyklės. Lentynose per šimtą alaus butelių su miestų, kur jie pagaminti, antspaudais: Goldap, Tilžė, Ragainė, Danzig, Elbing, Tilzit ir kiti. Kitoje patalpoje – indai, stalo įrankiai, atkeliavę iš po karo sugriauto ir vienintelio Europoje neatstatyto Širvintos miesto. Tarpukario religiniai eksponatai, unikalios prekių pakuočių plombos, vokiečių naudoti stikliniai konservavimo dangteliai ir dar daug kitų įdomių eksponatų.
P. Žemaitis daiktų ieško visur – apeita ne viena sodyba, restauruojami, remontuojami senieji miestelio pastatai, kur jis atranda tai, ką daugelis išmeta. Šeimininkams leidus, parsineša, nuvalo, padengia korozijai atsparia danga ir išrenka pagal paskirtį, laikotarpį tinkamą vietą kolekcijoje. Paklaustas, kodėl jis domisi, randa, kolekcionuoja visa tai, atsako, kad be šio pomėgio jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
G. Žemaitienė taip pat didelė Kudirkos Naumiesčio krašto istorijos puoselėtoja, 20 metų vadovavo Vinco Kudirkos gimnazijos Kudirkaičių organizacijai, su jos nariais yra surinkusi nemažai kraštotyrinės medžiagos, užfiksavo tautodailininko Simano Kudirkos išdrožtus kryžius, iš įvairių šaltinių surinko 320 Kudirkos Naumiesčio knygnešių pavardžių, suskaičiavo ir aprašė miesto kapinių kryžius, išleido knygelę vaikams apie V. Kudirką. Gražina yra viena iš neseniai išleistos knygelės apie Kudirkos Naumiesčio žydų bendruomenę ir holokaustą sudarytojų. Už kraštotyrinę veiklą suteiktos „Aitvaro“ ir „Varpo“ nominacijos.
„Pas senelį radau konservų dėžutėje supiltus varžtus, dėžutėse būdavo ir vokiškų monetų, kapeikų, pradėjau jas išrinkinėti iš tų dėžučių. Tuomet dar mokiausi pradinėse klasėse. Vėliau pradėjau rinkti pašto ženklus, degtukų etiketes, tai darė dauguma vaikų“, – kolekcionavimo užuomazgomis dalinasi pašnekovas.
Seniausios sodyboje rastos monetos siekia XVII a. antrą pusę. Į pokalbį įsijungusi G. Žemaitienė sako, kad šioje vietoje galėjo būti smuklė, užvažiuojamasis kiemas, nes randama įvairių laikotarpių kariškų sagų – Napoleono armijos, carinės Rusijos, kaizerinės Vokietijos, tarpukario Lietuvos. Šiuos daiktus žemė atiduoda dirbant darže, sode, gėlyne. Studijuodamas Kaune P. Žemaitis bendravo su patyrusiais kolekcininkais numizmatais, mokėsi iš jų ir pildė savo monetų ir banknotų kolekciją. Rinko carinės Rusijos ir Vokietijos banknotus. Anot pašnekovo, banknotuose atsispindi ne tik valstybių simboliai, bet ir istoriniai įvykiai, vaizduojamos asmenybės.
„Atgavus Nepriklausomybę susipažinau su kolekcininku Vidmantu Staniuliu, kurio paskatintas susidomėjau filokartija, pradėjau rinkti atvirukus su Kudirkos Naumiesčio, Paprūsės miesto Širvintos, Pilkalnio apskrities gyvenviečių vaizdais, su Vincu Kudirka ir „Tautiška giesme“, – pasakoja kolekcininkas.
Atvirukų kolekcija vos telpa trijuose albumuose ir, esant galimybei, pildoma. Juose Vladislavovas (dabar – Kudirkos Naumiestis) ir Širvinta nuo XIX a. pabaigos iki 1940m., žemėlapiai. Galime pamatyti, kaip atrodė gatvės, aikštės, bažnyčios, muitinės miestuose abipus Širvintos upės. Vaizdai atskleidžia jų panašumus ir skirtumus, sugriovimus karų metais, atstatymus pokariais, atskleidžia šių dviejų miestų, vadintų dvyniais, istoriją. Vienoje iš nuotraukų matome namą, kuriame XIX a. pabaigoje gyveno V. Kudirka, kur buvo sukurta „Tautiška giesmė“.
„Domina ir pokaris, sovietmetis Kudirkos Naumiestyje, todėl renku to laikmečio fotografijas. Jas mielai dovanoja esami ir buvę naumiestiečiai, už tai jiems esu labai dėkingas. Šis laikotarpis taip pat tampa istorija, jos liudininkų vis mažėja. Pasitaiko rasti ir prieškario fotografijų, bet labai retai, jas iš naumiestiečių albumų anksčiau už mane surinko kiti kolekcininkai. Gal kada nors jos dar sugrįš į miestą. Kolekciją pildyti padeda draugai, keičiamės su kolekcininkais, perku aukcionuose. Vakar draugas atvežė ir įsigijau 1910 metų nuotrauką, kurioje Antano Sniečkaus tėviškė Būbleliuose“, – rodo dar šviežią eksponatą P. Žemaitis.
Puodynės iš šukių
Sutuoktinių namai, galima sakyti, dekoruojami senoviniais daiktais: Petro suklijuotomis puodynėmis, paveikslais, indais, vazomis, žvakidėmis. P. ir G. Žemaičiai gyvena išties unikalioje, radiniais turtingoje vietoje, iš sodyboje rastų šukių Petras kruopščiai sulipdęs devynias puodynes, daug įvairiai dekoruotų puodyninių ir plokščiųjų koklių.
„Greičiausiai anksčiau mūsų sodybos vietoje galėjo būti puodžiaus namai. Šukes yra įvertinusi archeologė Birutė Salatkienė, kuri šukes datuoja XVII a. pab. – XVIII a. pr., kadangi kai kurios suklijuotos puodynės keistai kreivos, greičiausiai keliose sodybos vietose išmesdavo savo darbo broką, o aš po šimto metų atkasiau ir suklijavau“, – pasakoja P. Žemaitis.
Keramikai paskirta net atskira patalpa ūkiniame pastate. Čia eksponuojami Kudirkos Naumiestyje surinkti krosnių koklių pavyzdžiai. Žmonės griauna koklinius pečius, nes įsirengia naujas šildymo sistemas, Petras koklius surenka, sudužusius suklijuoja – koklių ekspozicija išties įspūdinga. Čia ir Kataučiznos plytinėje pagamintos čerpės. Lentynose išdėliota ir šimtai pačioje sodyboje rastų puodynių, koklių šukių. Įdomūs neglazūruoti puodyniniai kokliai, kuriuos sodybos šeimininkas taip pat suklijavo iš rastų šukių.
Pašnekovas neslepia, kad valyti iškastas šukes, ieškoti derančių detalių ir klijuoti reikia didelės kantrybės, pasidžiaugė, kad ir žmona Gražina kartais prisideda prie šukių puzlės dėliojimo.
„Štai šaligatvio plytelė, užrašas 1938 metai, radom, kai rekonstravo į bažnyčią vedantį šaligatvį, būtų išmetę, Petras susirinko duženas, parsivežė, susiklijavo – liks atminčiai“, – pasakoja G. Žemaitienė pridurdama, kad pro vyro akis nepraslysta kitiems galbūt neįdomūs daiktai: metalinis, dviejose vietose pervertas kulkų strypas, tanko vikšro dalis, siauruko geležinkelio, ėjusio pro Kudirkos Naumiestį, bėgis, jo ypatinga vinis, metalinės spynos apkausto likučiai, Rytprūsių stogo skardos lopas ar mūro plyta.
Beje, ūkinis pastatas, kuriame įrengta keramikos ekspozicija, dengtas šimtametėmis molinėmis čerpėmis.
Antrame aukšte – unikalūs daiktai
Žemaičių namo antrame aukšte – tikri Kudirkos Naumiesčio krašto lobiai. Čia keliose patalpose kruopščiai sudėlioti surinkti daiktai iš praėjusių laikų buities, amatų. Pirmiausia dėmesį patraukia skardiniai emaliuoti indai, su paskirtį nurodančiais užrašais vokiečių kalba, duonos raikymo mašina. Toliau ant sienų sukabinti staliaus, dailidės, račiaus įrankiai, Vokietijos fabrikuose pagamintos mėsmalės, čirvablynių keptuvės, svarstyklės. Lentynose per šimtą alaus butelių su miestų, kur jie pagaminti, antspaudais: Goldap, Tilžė, Ragainė, Danzig, Elbing, Tilzit ir kiti. Kitoje patalpoje – indai, stalo įrankiai, atkeliavę iš po karo sugriauto ir vienintelio Europoje neatstatyto Širvintos miesto. Tarpukario religiniai eksponatai, unikalios prekių pakuočių plombos, vokiečių naudoti stikliniai konservavimo dangteliai ir dar daug kitų įdomių eksponatų.
P. Žemaitis daiktų ieško visur – apeita ne viena sodyba, restauruojami, remontuojami senieji miestelio pastatai, kur jis atranda tai, ką daugelis išmeta. Šeimininkams leidus, parsineša, nuvalo, padengia korozijai atsparia danga ir išrenka pagal paskirtį, laikotarpį tinkamą vietą kolekcijoje. Paklaustas, kodėl jis domisi, randa, kolekcionuoja visa tai, atsako, kad be šio pomėgio jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
G. Žemaitienė taip pat didelė Kudirkos Naumiesčio krašto istorijos puoselėtoja, 20 metų vadovavo Vinco Kudirkos gimnazijos Kudirkaičių organizacijai, su jos nariais yra surinkusi nemažai kraštotyrinės medžiagos, užfiksavo tautodailininko Simano Kudirkos išdrožtus kryžius, iš įvairių šaltinių surinko 320 Kudirkos Naumiesčio knygnešių pavardžių, suskaičiavo ir aprašė miesto kapinių kryžius, išleido knygelę vaikams apie V. Kudirką. Gražina yra viena iš neseniai išleistos knygelės apie Kudirkos Naumiesčio žydų bendruomenę ir holokaustą sudarytojų. Už kraštotyrinę veiklą suteiktos „Aitvaro“ ir „Varpo“ nominacijos.
Ona iš Patamošupių:
