Penktadienį Šakių viešojoje bibliotekoje rinkosi poezijos gerbėjai – čia įvyko kraštietės poetės Gražinos Tulauskaitės knygos „Gyvenimą savo sudėjau į knygą“ sutiktuvės. Knygos leidėjai ir sudarytoja dalinosi patirtimi, kaip kilo mintis ją išleisti, klausytojai mėgavosi poetės eilėmis, muzikiniais intarpais ir tuo, kad pagaliau, praėjus 30 metų po poetės mirties, išpildyta jos svajonė – išleistas kūrybos rinkinys.

Jeigu pati poetė, prieš tris dešimtmečius palikusi šį pasaulį, amžiams liko svetimoje žemėje, palaidota JAV, tai jos poezija visada skrajoja čia, gimtinėje, o dabar jos kūriniai sugulė į rinkinį. Knygą sudarė ir parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėja dr. Virginija Paplauskienė. Jos leidyba rūpinosi Zanavykų bendrija. Sudarytoja renginio žiūrovams dovanojo gražų pasakojimą apie mūsų krašte gimusios garsios neoromantizmo atstovės G. Tulauskaitės gyvenimą, kūrybą, knygos sudarymo užkulisius. Poetė gimė 1908 m. Lekėčių seniūnijoje, mirė 1990 m. Čikagoje, kur ir palaidota. Renginyje taip pat ne vieną kartą buvo minima ir mūsų šviesios atminties kraštiečio Vincento Aleknavičiaus pavardė, jis visą gyvenimą nuoširdžiai rūpinosi poetės tėviške, jo iniciatyva čia įkurtas parkelis. Gimtinėje yra ir  poetei skirtas paminklinis akmuo su atversta knyga.

G. Tulauskaitė debiutavo kaip neoromantikė naivaus mergaitiško ilgesio, džiaugsmingo tono, dainingų eilėraščių rinkiniu „Paklydę žodžiai“ (1934 m.), vėliau išleistas rinkinys „Vėjo smuikas“. 1944 m., kaip ir daugelis lietuvių rašytojų, poetė pasitraukė į Vakarus, čia išleistas rinkinys „Po svetimu dangum“ (1951 m.), vėliau dar du – „Rugsėjo žvaigždės“ (1957 m.) ir „Vakarė banga“ (1968 m.). G. Tulauskaitės kūrybai būdingi asmeninių išgyvenimų ir Tėvynės ilgesio motyvai, eleginė nuotaika, klasikinis eiliavimas, jos pavardė šiandien randama tarp kitų garsių egzodo išeivių. G. Tulauskaitė buvo ne tik poetė, bet ir mokytoja bei žurnalistė, aktyvi įvairių lituanistinių būrelių, sąjungų narė, jos eilėraščiai buvo lyginami su S. Nėries poezija ir niekuo jai nenusileido. Dr. V. Paplauskienė pasakojo, jog po jos pažinties su poete JAV 1989 m. Lietuvaičių namuose (senelių prieglaudoje) jai kilo noras kažkaip įamžinti poetę, praskleisti užmaršties šydą. Taip atsirado mažytė, minkštu viršeliu jos sudaryta knygelė apie G. Tulauskaitę.

„Po pažinties su poete, vėliau po jos mirties kirbėjo mintis, jog reikia kažkaip šitą žmogų įamžinti, pagerbti. Laikas bėgo, nebuvo pinigų, o pas mane į muziejų užsukdavęs V. Aleknavičius vis nedavė ramybės, sakydavo, kad reikia kažką daryti, reikia Gražiną pagerbti, ji to verta“, – kalbėjo knygos sudarytoja.

Tada ji sako susipažinusi su poetės mokine bei drauge Elena Krukauskaite-Pavalkiene, kuri susirašinėjo su buvusia mokytoja iki pat jos mirties.

„Tuos laiškus patikėjo man. Ir vėl sulaukiau prašymo, kad būtų įamžintas poetės atminimas. Džiugu, kad pati Elena, dabar jau sulaukusi 101-erių metų, yra dar tokio šviesaus proto, vaikšto. Jai buvo didžiulė šventė gavus šitą knygą“, – pasakojo dr. V. Paplauskienė.

Daktarė mini ir kitą G. Tulauskaitės mokinę, auklėtinę Bronelę, kuriai šiuo metu taip pat 101-eri ir kuri taip pat savo archyvine medžiaga prisidėjo prie poetės gyvenimo įamžinimo naujai išleistoje knygoje.

„Į šią knygą sudėta visų penkių poetės eilėraščių rinkinių poezija, kuri Lietuvoje išleista pirmą kartą. Laiškai, kurie saugomi mūsų Maironio muziejuje, rašyti Bernardui Brazdžioniui, savo vyrui Benediktui Babrauskui, E. Krukauskaitei-Pavalkienei. Knygoje sugulė ir visa svarbi archyvinė medžiaga apie jos gyvenimą. Pavartęs knygą kiekvienas sužinos poetės gyvenimo tarpsnius Lietuvoje, Vokietijoje, JAV “, – vardijo dr. V. Paplauskienė.

Knygos nebūtų be jos leidėjų – Zanavykų bendrijos. Jos pirmininkas Kęstutis Vaičiūnas penktadienį su klausytojais taip pat pasidalino patirtimi, kaip ilgus metus knyga skynėsi kelią į dienos šviesą.

„Daugiau kaip prieš dešimtmetį mes pradėjome rūpintis, kad būtų išleistas rinkinys. Surinkome medžiagą, nuvežėme į spaustuvę, bet mums pasirodė, kad kažko trūksta. Pasidalijus sumanymo idėja su dr. Arvydu Vidžiūnu, jis sakė, jog Gražina verta geresnės knygos, ne tokios, kaip mes buvom sudarę – minkštu viršeliu ir panašiai. Viskas aprimo, kažko laukėm, nors V. Aleknavičius niekada nedavė ramybės dėl to. Jis tada ir davė mintį, kad knygą geriausiai paruoštų Virginija. Taip ir įvyko“, – dalijosi knygos sudarymo ir parengimo užuomazgomis K. Vaičiūnas.

Kitas knygos išleidimo iniciatorius dr. A. Vidžiūnas sako, jog knyga nebūtų išėjusi be gausaus būrio rėmėjų, mecenatų, o jį patį labiausiai nustebino, jog knygą parėmė ne stambūs oligarchai, lobistai, bet smulkios įmonės, verslininkai, bendruomenės žmonės, kuriems renginio metu buvo padėkota. Žinoma, prisidėjo ir Šakių rajono savivaldybė bei V. Aleknavičius.

Dr. V. Paplauskienė į renginį atvyko ne tuščiomis, Šakių viešajai bibliotekai padovanojo keletą vertingų leidinių apie išeivijos rašytojus, o vertingiausias – Maironio „Pavasario balsų“ naujausias leidimas, papildytas dar niekur lig šiol nepublikuotais eilėraščiais. Šakių ligoninės vadovas Algirdas Klimaitis į renginį atėjo taip pat ne tuščiomis – padovanojo dr. V. Paplauskienei mokytojos Irenos Kaveckaitės-Karvelienės archyve rastą G. Tulauskaitės nuotrauką su kitoje pusėje jos pačios ranka parašytu eilėraščiu. Ant nuotraukos data – 1928 m. rugpjūčio mėnuo.

Renginyje buvo kalbama ne tik apie poetės gyvenimo ir kūrybos kelią, bet liejosi jos eilės, kurias skaitė Poezijos pavasario 2004 m. laureatė, skaitovė Irena Plaušinaitytė, o muzikinius kūrinius klausytojams dovanojo Lėja Mockutė.