Šiemet, po dviejų pandemijos metų, 58-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris 2022“ tradiciškai vėl vyksta pavasarį ir gegužės 20 d. užsuko į Šakius – Lietuvių kalbos dienų sostinę. Poetų eilės skambėjo Šakių Trečiojo amžius universitete (TAU) bei Sudarge. Poezijos mylėtojai turėjo galimybę išgirsti penkių poetų – Lauros Kromalcaitės, Mariaus Buroko, Valdo Daškevičiaus, Mindaugo Valiuko, Aivaro Veiknio kūrybą.

Kaip kalbėjo Šakių viešosios bibliotekos aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė, džiugu, kad „Poezijos pavasaris“ atskrido ir į Lietuvių kalbos dienų sostinę – Zanavykiją, kartu minint ir Sūduvos metus.

„Kai išgirstame Maironio „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka“ – taigi apie mus. Tik mes vieni turim ir Šešupę, ir Nemuną. Šiandien tikrai norim pasigirti: kuomet sustojam Meištų kalnelyje ir nusilenkiam didžiajam varpininkui Vincui Kudirkai, sakom, jog Zanavykija – himno tėviškė. Kada sustojam prie knygnešių įamžinimo vietų Sudarge, Lukšiuose, Lekėčiuose, Kiduliuose, Kudirkos Naumiestyje, Slavikuose, sakom – čia knygnešių žemė. Čia ir signatarų žemė. Tarp Kovo 11-osios signatarų – ir poetas Gintautas Iešmantas“, – kalbėjo L. Eringienė pasidžiaugdama ir tuo, jog šiųmetiniame „Poezijos pavasario“ almanache jaunųjų šakiečių Editos Puskunigytės bei Tomo Vyšniausko kūryba.

Rašytojų sąjungos fondas išleido almanachą „Poezijos pavasaris 2022“ su kompaktine plokštele. Almanachą sudarė poetas A. Veiknys. Susitikime su šakiečiais jis išdavė, jog būtent A. Puskunigytei bus skirtas prizas už geriausią debiutą almanache. Į Šakius A. Veiknys atvyko su nauja, ketvirtąja poezijos knyga „Mamuto medžioklė“, eilėraščiuose poetas grįžta į vaikystę, prisimena kartu su šeima dirbamus žemės darbus. Poetas yra parašęs eilėraščių ir veidrodiniu principu, sako norėjęs išbandyti ką nors naujo.

Kitas svečias – M. Burokas – poetas, vertėjas, lietuvių literatūros internetinio žurnalo anglų kalba „Vilnius Review“ redaktorius, rašantis karo kroniką. Jis pripažino, kad šiuo metu rašo mažai, tačiau turi nemažai pažįstamų ukrainiečių ir baltarusių poetų, rašytojų ir stengiasi versti, ką jie rašo dabar, „ant greitųjų“, nes jiems svarbu ne tik išsisakyti, bet ir skleisti žinią, o poezija – vienas iš būdų.

„aš – taikinys. man tinka gražūs dalykai. kairėje kišenėje – pasas, dešinėje – šeimos nuotrauka. kvepalai pasibaigę, mėta kvėpinsiu nužilusius plaukus, išsausėjusią pavasario odą. aš – taikinys, o taikiniai neverkia, ir neviltimi nesiskundžia. jie, tiesą sakant, niekuo nesiskundžia. ir nieko nekaltina. net tada, kai sėdi rūsy. net tada, kai jiems atlekia“, – Katerynos Michalicynos kūrybą skaitė M. Burokas.

L. Kromalcaitė – marijampolietė poetė, susitikime skaitė eilėraščius iš poezijos rinktinės „Mūsų čia niekad nebuvo“. Jos eilėraščiuose nėra skyrybos ženklų, taip poetė palieka laisvę skaitytojui. Keliuose eilėraščiuose yra karo motyvų, kūryboje daug vyriškosios giminės.

Dar vienas svečias – poetas, redaktorius, žurnalistas V. Daškevičius, šių metų Salomėjos Nėries literatūrinės premijos laureatas, išleidęs penkias poezijos knygas. Paskutinioji – „Iš viso likusio laiko“.

„Vaikštau mieste su dviem nematomais irklais. O taip. Esu gerokai paplaukęs“, – skaitė poetas.

Susitikimą dainomis paįvairino poetas, dramaturgas, bardas M. Valiukas. Tai vienas ryškiausių savo kartos poetų, keturių knygų autorius, vienas geriausių haiku poetų Lietuvoje. Autoriaus eilėraščiai išversti į 10 pasaulio kalbų. Svečias pasakojo, kad kai kurie jo kūriniai gimė visai paprastai, nes tiesiog „atsitiko“.

„Vieną rytą, važiuodamas dviračiu į darbą, kildamas į Šeškinės kalną, nusprendžiau, kad reikia parašyti poezijos serialą, kaip aš kiekvieną rytą kylu Šeškinės kalnu“, – pasakojo M. Valiukas.