2022 m. balandžio 9 d. sukako 100 metų, kai gimė politinis kalinys ir tremtinys, pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas, žinomas visuomenės veikėjas monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Seimas 2022-uosius paskelbė monsinjoro K. Vasiliausko metais. Ta proga Šakių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta knyga apie monsinjorą „Gyvenimas, koks jis buvo“. Susitikime su skaitytojais dalyvavusi autorė – žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė – dalijosi šviesiais prisiminimais, kurie liko iš susitikimų su kunigu, savo įžvalgomis pasidalino ir Šakių parapijos klebonas Vytautas Antanas Matusevičius.

Renginio pradžioje parodytas režisieriaus Audriaus Juzėno 1997m. sukurtas filmas „Tėve mūsų“, skirtas šiai išskirtinei asmenybei, palikusiai ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje.

„Kai manęs dabar klausia, kaip gyveni... Aš dabar stengiuosi šventai gyventi, bet neišeina. Man labai norėjosi gyventi visuomenėje, kuriai būdinga tolerancija, žmogui pagarba, pakantumas<...>. Daugelis mano, kad svarbiausias dalykas yra kunigui savo nuodėmių išsakymas. Bažnyčioje žmogui yra svarbiausia savęs analizė ir nuoširdus apgailėjimas to, kas negera buvo“, – kalba monsinjoras.

Po filmo peržiūros kalbėjęs kun. V. A. Matusevičius atviravo, kad pastaruoju metu apie kunigus girdima ne pačių geriausių nuomonių, šiuolaikinis žmogus mėgsta šiek tiek kritiškai žiūrėti į bažnyčią, dvasininkus, kurie kartais tam duoda pagrindą.

„Bet šiandien yra dvasininkų kaip monsinjoras, kurį pavadinčiau šventu. Jis išliko žmogumi, nors gyvenimas jį visaip mėtė, nepagailėjo sunkiausių išmėginimų. Man, kaip kunigui, yra labai gražu, kad monsinjoras iki galo gyvenimo išliko ištikimas savo įsipareigojimui ir kunigiškai pareigai. Monsinjoras su bet kuo bendraudamas, bet kokioms aplinkybėms klostantis mokėjo išsaugoti ir nešė ramybę. Mane šita šviesaus kunigo asmenybė įkvepia ir drąsina. Supurtė žiūrint filmą  – koks jo kuklus pusryčių stalas. Greičiausiai visas jo gyvenimas buvo paprastas ir tame yra išmintis. Žiūrėdami filmą apie monsinjorą mes galime įvertinti ir savo gyvenimą, gauti atsakymą, ko šiandien mums reikia, ką šiandien galbūt mes praradome, ką galėtume šiandien pasirinkti“, – kalbėjo dvasininkas.

Knygos autorė R. Sakalauskaitė pirmiausiai priminė, kad neseniai buvo paminėtos monsinjoro K.Vasiliausko 21-osios mirties metinės. Su monsinjoru susipažino 1989 m., dirbdama Sąjūdžio informacinėje agentūroje, bendravimas tęsėsi iki pat monsinjoro mirties, vėliau net tapo monsinjoro šoferiu.

„Iš tiesų, monsinjoras gyveno kukliai, vieno kambario bute, greta Vilniaus katedros. Šaldytuve galėjai rasti balto varškės sūrio, batono, medaus. Valgydavo pusryčius – ir aš prie to paties stalo. Tame bute esu sutikusi nuo prezidento iki benamio ar buvusių kalinių. Nors katedroje jis budėdavo nuo ryto iki vėlyvo vakaro, tie, kas nenorėdavo ateiti į katedrą, ateidavo pas monsinjorą į namus ir būdavo išklausyti, – papasakojo R. Sakalauskaitė. – Kodėl monsinjoras tokiu tapo? Manau, pirmiausiai tai yra jo pašaukimas. Būdamas vaikas jau buvo įsitikinęs, kad taps dvasininkas. Ganydamas aveles ir kitus gyvulėlius, sakydavęs jiems pamokslus ir giedodavęs giesmes. Ir dar noriu paminėti, kas suformavo monsinjoro charakterį, – tapęs kunigu, pirmąsias Mišias jis aukojo Vabalninko bažnyčioje, o išėjęs po Mišių 1946 m. liepos 7 d. jis pamatė pagrindinėje miestelio aikštėje gulinčius tris sušaudytus kovotojus už Laisvę. Monsinjoras sakė, kad tai buvo tarsi ženklas, kas jo laukia...“

Primindama K. Vasiliausko gyvenimo laikotarpį, praleistą lageryje ir tremtyje, trukusį beveik 20 metų, R. Sakalauskaitė pasakojo, kad monsinjoras yra sakęs, jog yra dėkingas Stalinui, kad išsiuntė pas baltąsias meškas. Kad ten sutiko nuostabiausių draugų, sukalbėjo nuoširdžiausių maldų, perskaitė įdomiausių knygų. Lageryje jis kasdien aukodavo Mišias. Lageryje jis susipažino ir iki gyvenimo pabaigos bendravo su tėvu Stanislovu.

„Lageryje jis turėjo mažą keptuvėlę, gal vieno kiaušinio dydžio. Maistas jam niekada nerūpėjo. Iki pat gyvenimo pabaigos jam svarbi būdavo širdžių puota. Iš lagerio laikų į jo leksiką įaugo F. Dostojevskio žodžiai apie „činovnikus“, „bezdušnikus“, kuriais demonstruodavo savo požiūrį“, – pasakojo knygos autorė.

Apie kunigą K. Vasiliauską yra parašyta ne viena knyga. Knygoje „Gyvenimas, koks jis buvo“ – gausu faktų. Knygos autorė rinkdama medžiagą keliavo monsinjoro gyvenimo keliais. Kai K. Vasiliauskas grįžo iš lagerio, sovietų valdžia jam neleido gyventi Lietuvoje. Tad jis nuvažiavo į Baltarusiją, bet suvokė, kad ten nelabai jam seksis. Tada nuvažiavo į Daugpilį, kuris buvo arčiausiai jo gimtojo Vabalninko. Knygos autorė buvo nuvažiavusi į Latvijos Ždanovo kolchozą, kuriame jis dirbo prieš 50 metų.

„Apie jį žmonės kalbėjo taip, tarsi tik vakar jis iš ten išvažiavo. Sakė – pasirodė kaip koks šviesos spindulys ir vėl išnyko, iki jo ir po jo tokio žmogaus nebuvo“, – prisiminė knygos autorė.

Grįžęs į Lietuvą monsinjoras kunigavo Varėnoje, vėliau Vilniuje.

Anot R. Sakalauskaitės, jo požiūris į sakramentus buvo gana liberalus.

„Pirmaisiais atkurtos valstybės metais dauguma vengė eiti į bažnyčią, todėl monsinjoras tuokdavo ir krikštydavo savo namuose, Pylimo gatvėje. Jo kaimynai Povilas ir Felicija Karobliai buvo nuolatiniai krikšto tėvai arba santuokos liudytojai. Po iškilmių visi valgydavo ponios Felicijos keptus pyragus“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Anot knygos autorės, K. Vasiliauskas visą gyvenimą ėjo, pasiremdamas literatūra, mokėjo atmintinai begalę eilėraščių. Monsinjoras pradėjo aukoti arkikatedroje iki šiol aukojamas vaikų Mišias.

„Ir jis sakydavo: „Kai aš matau vaikų akis ir girdžiu jų juoką, aš jaučiu Dievo buvimą greta“, – prisiminimais dalijosi R. Sakalauskaitė.

Ji prisiminė, kad monsinjoras sirgo kepenų vėžiu, tačiau dažnai nuėjusi lankyti į Raudonojo kryžiaus ligoninę jo nerasdavo: „Klausdavau, tai kur buvo išėjęs? Sakydavo, kad važiavo į vienas laidotuves, važiavo guosti mirusiojo artimųjų. O kai papriekaištaudavau monsinjorui, kodėl savęs netausoja, jis sakydavo: „Kada, jeigu ne dabar.“

Važinėdama po Lietuvą knygos autorė sako sutinkanti daug žmonių, pažinojusių monsinjorą. Literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė jį yra pavadinusi „Biblijos sėjėju“, kuris dalino save, sėjo save nežiūrėdamas, kur tas grūdas krenta.

Mirė monsinjoras 2001m. spalio 14 d. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Knygos autorė pasakojo, kad mons. K. Vasiliausko gimimo šimtmečiui buvo pastatyta Šv. Kazimiero stela jo gimtinėje – Vabalninko bažnyčios, kur K. Vasiliauskas buvo pakrikštytas ir aukojo pirmąsias šv. Mišias, šventoriuje.

„Kai monsinjoras prieš 21-erius metus mirė, manęs Lietuvoje nebuvo, nes tuo metu studijavau Jungtinėje Karalystėje. Jaučiau skolą monsinjorui. Todėl ir gimė ši knyga“, – susitikimą užbaigė knygos autorė.