Gegužės 15 d. Vilniaus rotušėje pristatytos praėjusiais metais patvirtintos ir Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą papildžiusios naujai įrašytos vertybės, tarp jų ir lekėtiškio Čekauskų muziejaus įkūrėjo, tradicinių amatų meistro Ginto Čekausko puoselėjama skiedrinės stogdengystės tradicija. Sertifikatus vertybių saugotojams įteikė Kultūros viceministras Albinas Vilčinskas, žinomi visuomenės, mokslo ir kultūros veikėjai, kraštietį sveikino ir mūsų rajono atstovai.

 

Nacionalinį sąvadą kasmet papildo viena už kitą įdomesnės tiek senosios, iš kartos į kartą perduodamos, tiek naujesnės, pastarojo laikmečio bendruomenes telkiančios tradicijos, papročiai, reiškiniai.

Gegužės 15 d. Vilniaus rotušėje pristatytos praėjusiais metais patvirtintos ir Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą papildžiusios vertybės. Tai Mažosios Lietuvos muzikavimo ir Kalvarijos krašto dainavimo Brukų kaime tradicijos. Užgavėnių karnavalą primenantis Šyvio šokdinimas Vilkaviškio rajone, Velykų antrosios dienos prausimas Kėdainių rajone esančiame Užupės kaime. Sąvade ir archajiški medžio apdirbimo amatai – lekėtiškio G. Čekausko skiedrinė stogdengystė, taip pat balanų, statinių skaldymo tradicijos ir kt. Šiuo metu Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvade – 55 vertybės.

Senas tradicijas turintį amatą – skiedrinę stogdengystę – Vilniaus rotušėje pristatė pats tradicijos puoselėtojas, sertifikuotas tautinio paveldo meistras G. Čekauskas su dukra Vytaute bei aktyviai amatą praktikuojančiu Mantu Pažėra. Tradicijos teikėją ir saugotoją, Čekauskų etnografijos muziejaus asociaciją sveikino sertifikatą įteikusi Rumšiškių Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Gita Šapranauskaitė, Šakių rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius, lekėtiškio pasiekimu pasidžiaugė ir Lekėčių miestelio seniūnas Ričardas Krikštolaitis, bičiuliai tautodailininkai Daiva ir Gediminas Jėčiai.

G. Čekauskas yra bene vienintelis žmogus, dar puoselėjantis senosios skiedrinės stogdengystės tradiciją. Anot jo, meilę amatams jis perėmė iš senelių, o viskas prasidėjo nuo 2005 m. iš senelių gauto palikimo, kurį sudarė ne pinigai ar pastatai, o autentiški ūkyje naudoti įrankiai ir rakandai. Muziejus veiklą pradėjo 2010 m.,  nuo to laiko ekspozicija nuolat pildoma. Muziejaus įkūrėjas pasakojo, jog muziejuje saugomos XIX a. pab.–XX a. pr. naudotos rankinės skiedrų gaminimo staklės. Tokios staklės išlikusios tik čia ir Rumšiškių liaudies buities muziejuje.

„Skiedrų staklės yra autentiškos, pargabentos iš Ūtos kaimo (Varėnos rajono) ir, aišku, prikeltos naujam gyvenimui. Jomis gaminamos skiedros yra sertifikuotos, turinčios A kategorijos tautinio paveldo sertifikatą“, – pasididžiavimo neslepia G. Čekauskas.

Muziejaus lankytojams G. Čekauskas mielai veda edukacijas apie tradicinę skiedrinę stogdengystę, taip pat stakles vežiojasi ir senąjį amatą pristato įvairiose amatininkų mugėse bei šventėse.

Taigi G. Čekausko pastangomis senosios skiedrinės stogdengystės tradicijos ir buvo įtrauktos į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Tad teiraujamės, kaip G. Čekauskas vertiną tokį pasiekimą.

„Man tai didelė šventė, link to buvo eita labai ilgai. Tuo pačiu tai ir savotiškas įsipareigojimas. Yra numatyta net penkeriems metams darbai į priekį. Muziejuje planuoju įrengti atskirą ekspoziciją, skirtą skiedrinei stogdengystei, taip pat muziejaus erdvėje pastatyti ir demonstruoti skiedrų gaminimo stakles. Laukia ir knygos apie šį amatą išleidimas bei tolimesnė skiedrų gaminimo sklaida renginiuose kartu su kolega Mantu Pažėra“, – kalbėjo G. Čekauskas.

„Draugo“ inf.