Prie balandžio 20 d. vykusio Valstybinių miškų urėdijos, Aplinkos ministerijos ir Lietuvos nacionalinio kultūros centro organizuoto nacionalinio miškasodžio „Kad giria žaliuotų“ prisijungė ir gausus būrys mūsų krašto žmonių. Šakių, Lekėčių, Sutkų girininkijose bei Gelgaudiškyje buvo pasodinta apie 28 tūkst. sodmenų. Šiųmetė akcija skirta Lietuvos dainų šventės 100-mečiui paminėti.
Šeštadienį vykusiame nacionaliniame miškasodyje 15 tūkst. žmonių šalyje pasodino daugiau nei 100 girių. Rankoves pasiraitoję plušo ir mūsų krašto žmonės. Į Gelgaudiškį atsodinti pernai nuo žievėgraužio tipografo iškirsto miško kastuvais nešini atskubėjo ir rajono savivaldybės administracijos vadovai, specialistai, seniūnai, jaunieji šauliai, pavieniai asmenys.
Darbingai nusiteikęs savivaldybės meras Raimondas Januševičius svarstė, kad jeigu savivaldybė jau tapo Gelgaudiškio miško valdytoja, tai bus ieškoma ir etatinio miškininko, kuris galėtų ateityje tuo mišku pasirūpinti.
Gausiai susirinkusius miško sodintojus malda palaiminęs Gelgaudiškio parapijos klebonas kun. Arvydas Liepa kalbėjo, kad labai svarbu ne tik nuveiktas darbas, bet ir buvimas kartu. Vylėsi, kad ateityje naujai pasodintu mišku galės džiaugtis gelgaudiškiečių vaikai, anūkai.
Visam miškasodžiui Gelgaudiškyje dirigavo kraštietis Valstybinių miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio specialistas Jonas Bacevičius, kuris kalbėjo, kad toks gausus būrys talkininkų rodo, jog miškas žmones vienija. Jis informavo, kad daugiau nei dviejų ha ploto kirtavietėse pasirengta pasodinti apie penkis tūkstančius ąžuolo, eglės, pušies, klevo, liepos, juodalksnių sodinukų. 
Miškasodis Gelgaudiškyje sutraukė būrį talkininkų, medžius sodino ir savivaldybės administracijos vadovai bei specialistai, jaunieji šauliai ir, be abejo, patys gelgaudiškiečiai, kuriems ypač rūpi miško ateitis. D. Pavalkio nuotr.
Miškasodžio dalyviai poromis pasklinda po kirtavietę ir kimba į darbus.
„Miško valdytojas, šiuo atveju savivaldybė, mišką turi atkurti per trejus metus. Tai, kad miškas sodinamas jau dabar, manau, yra geras pavyzdys. Kad nelaukiama, kol biržė užžels, o užsodinama tikslinėmis medžių rūšimis, – džiaugėsi J. Bacevičius. – Toliau reikės atstatyti paviršinio vandens surinkimo sistemą ir toliau šalinti sergančius medžius. Planuoju pastatyti feromonines gaudykles, kad būtų galima nustatyti žievėgraužio tipografo intensyvumą.“
Gelgaudiškio seniūnas Valdas Dumčius taip pat įsitikinęs, kad mišką pavyks išgelbėti, etapais iškertant kenkėjų apimtus židinius, o vėliau atsodinant. Jo kolegė, Kidulių seniūnė Renata Švelnytė-Mykolaitienė atvykusi į miškasodį atviravo, kad per gyvenimą yra daug medžių pasodinusi, mat ir jos tėvas buvo miškininkas.
„Šį pavasarį sodyboje jau pasodinom eglių ir formuosim iš jų gyvatvorę“, – pasakojo seniūnė.
Savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Ižganaitis informavo, kad konsultuojantis su miškininkais yra parengtas Gelgaudiškio miško atkūrimo projektas, nupirkti sodinukai, tad procesas vyksta.
Šeštadienį miško sodintojų oras išties nelepino, viso miškasodžio metu iš dangaus krito balti sniego kąsniai, tačiau kalbinta gelgaudiškietė Sima, atvykusi su vyru ir keturmečiu sūnumi, tvirtino, kad jiems labai rūpi Gelgaudiškio miškas.
„Svarbu, kad ir vaikas matytų, kaip tas medis yra pasodinamas. Kad sugrįžęs po daugelio metų, galbūt jau su savo vaikais, anūkais, galėtų jiems parodyti vis dar žaliuojantį Gelgaudiškio mišką“, – kalbėjo gelgaudiškietė.
Smagu matyti ir Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos jaunuosius šaulius. Kalbinta trylikametė šaulė Laura Garbukaitė pripažino, kad jau pasodinusi ne vieną medelį, kad jai taip pat rūpi Gelgaudiškio miško likimas.
„Matėm, kad eglės džiūsta. Bet gal reikėjo tiesiog žmogiško susitarimo? Mažiau tų ambicijų, bet išgirsti vieni kitus. Kalbant apie Gelgaudiškio miško situaciją, tai ir atsakomybių klausimas tikriausiai svarbus – kas kam priklauso“, – kalbėjo gelgaudiškietė Genė Žilinskienė.
Šakių ežero pusiasalyje pasodintas šimtmetį mininčios Lietuvos dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ įamžinimui skirtas ąžuoliukas. D. Pavalkio nuotr.
Sutiktas girėniškis Arūnas Danielius pasakojo, kad miškasodyje dalyvauja tėvelio atminimui – šis labai mylėjo mišką, sodindavo ąžuolus. Prie Gelgaudiškio miško atsodinimo prisidėti nusprendusi naumiestietė Laimutė Gončaruk tvirtino, kad miškasodyje dalyvauja pirmą kartą, bet prie savo namų pasodinę apie 700 medžių.
Medžių sodinimo šventė vyko ir Valstybinių miškų urėdijos Šakių regioninio padalinio Šakių, Lekėčių, Sutkų girininkijose, kur iš viso buvo atkurta 6,3 ha miško. Kaip pasakojo Šakių girininkijos girininkas Kastytis Kaminskas, sugužėję apie 80 sodintojų, tarp jų dainų šventės dalyviai – liaudiškų šokių kolektyvas „Sintuola“, „Varpo“ pagrindinės mokyklos jaunieji miško bičiuliai, jaunieji skautai iš Lukšių Vinco Grybo gimnazijos Šilo miške sodinukais apsodino 2,6 ha. Pušies, beržo ir eglės sodinukai sužaliuos ir Sutkų miškuose, čia prie akcijos prisijungė „Girėnų“ ir „Pynės“ kolektyvai.
Šimtmečio Lietuvos dainų šventė šiemet pasitinkama žodžiais „Kad giria žaliuotų“, tad Lietuvos nacionalinis kultūros centras pakvietė Lietuvos dainų šventės jubiliejų įamžinti kiekviename mieste, kuriame esama dainų šventės bendruomenės, pasodinant po simbolinį ąžuolą. Šeštadienio rytą prie Gelgaudiškio kultūros salės eglę pasodino folkloro ansamblio „Šilupė“ dalyviai, o popietę ąžuolas buvo pasodintas ir Šakių ežero pusiasalyje. Jauną ąžuoliuką Šakiams parūpino Valstybinių miškų urėdija. Ceremonijoje dalyvavo Seimo nariai Irena Haase, Giedrius Surplys, rajono meras R. Januševičius.
„Ąžuolą mes šiandien sodinsime į labai derlingą dirvą, kuri Lietuvai išaugino Kudirką, Jablonskį, Staugaitį. Tad būkit ramūs – tikrai ąžuolas prigis ...“ – kalbėjo G. Surplys.
Šeštadienį Šakių kultūros centre vyko vokalinių ansamblių koncertas „Žeme, kas tu esi?“, tad jo dalyviai tapo šios gražios ceremonijos liudininkais bei atliko dainą iš tradicinio dainų šventės repertuaro „Kur giria žaliuoja“.
Juozas iš Šakių:
