„Studijavau kartu su jūsų kraštiečiu Juozu Javaičiu“, – užsimena istorinio Čikagos lietuvių laikraščio „Draugas“ redaktorė Ramunė Lapas, kai tariamės dėl interviu bendravardžiam Šakių „Draugui“. Prisimenamas Čikagoje, bet pamirštas Šakiuose – taip į linkėjimus iš anapus Atlanto sureaguoja Juozas. Dokumentikos režisūros aukštumas pasiekęs kūrėjas, reikšmingai papildęs LRT aukso fondą, nemažai keliavo po Lietuvą pristatydamas savo darbus, dalindamasis turtinga profesine patirtimi. Į Šakius – niekada nebuvo pakviestas... Bet užuot laikęs nuoskaudą jis brangina asmeninį ryšį su gimtuoju kraštu, už kurį ypač dėkingas savo mylimai mokytojai Onai Jasinskienei. Ir dar: žavisi tėviškės lygumomis, anksčiau kėlusiomis tik nuobodulį.
Gausus kūrybinis palikimas
Šiandien 71-erių J. Javaitis jau kiek sulėtinęs profesines apsukas. Iš gausių kūrybinių veiklų tėra pasilikęs pedagoginį darbą – dėsto režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Socialinių mokslų kolegijoje. O apie praeities darbus byloja gausus kūrybinis palikimas – dešimtys dokumentinių filmų ir apybraižų, televizijos laidų ciklai kultūros, meno, istorijos bei etnokultūros temomis.
Nemaža jų dalis saugoma Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) mediatekos aukso fonde. Šioje vertingiausių archyvinių įrašų kolekcijoje J. Javaičio dokumentikai paskirta atskira lentyna. Deja, dalis juostų pražuvo 1991 metų Sausio 13-ąją sovietų desantininkams užgrobus Lietuvos radijo ir televizijos pastatą. Tarp jų – ir pirmoji J. Javaičio LRT nufilmuota laida su legendine aktore Monika Mironaite.
„Televizija mano syvus čiulpė daugiau nei 20 metų“, – šypsosi nacionalinėje televizijoje darbą 1986 m. pradėjęs pašnekovas, prieš tai paragavęs ir teatro režisieriaus, ir net aktoriaus duonos Šiaulių bei Kauno teatruose. Vėliau su nacionaliniu kanalu jis bendradarbiavo kaip prodiuseris ir kelerius to etapo metus prisimena kaip ypač intensyvius. Laidos „Gyvenimo ratu su Zita Kelmickaite“ ir „Laiko portretai“ buvo rodomos kas savaitę, kūrybinis procesas sukosi nesustodamas. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Televizijos režisieriaus darbo, apdovanojusio solidžiais pasiekimais bei įvertinimais – tarp jų ir Vyriausybės kultūros ir meno premija, prisimena ėmęsis be entuziazmo. Prestižines teatro režisūros studijas tuometiniame Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institute baigęs kūrėjas savo vietą matė tik teatre.
„Televizijoje debiutavau to nejausdamas, nenorėdamas, nesiekdamas, – sako J. Javaitis, bet kaip tik ten jis atrado save: – Aš esu dokumentalistas, vienareikšmiškai.“
Į teatrą nukreipė vienatvė
„Jei pažiūrėtumėte į enciklopediją, ten parašyta, kad esu gimęs Emiliavos kaime. Bet taip yra tik dokumentuose, o teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad mano vaikystė praėjo vienkiemyje Kermušėnuose. Ta sodyba buvo keturi kilometrai nuo Šakių, pakeliui į Plokščius. Dabar ten stovi fermos, ten perkelta ir autobusų stotelė. O tada autobuso į Plokščius tvarkaraštis būdavo prikaltas prie sodybos kampinio ąžuolo. Pačios sodybos neliko nė pėdsako, dingo ir pavadinimas Kermušėnai. Melioracija viską sunaikino“, – pasakoja kūrėjas.
Jis prisimena augęs visiškai vienas, aplinkui nebuvę kaimynystės, bendraamžių draugijos, seserys gimė vėliau. Svarsto, kad iš tos vienatvės, taip pat iš bažnyčios, kur kas sekmadienį eidavo su močiute, atmosferos – mišių iškilmingumo, altoriaus puošnumo, šviesų nutvieksto reginio – greičiausiai ir gimė poreikis teatrui. Susiradęs senelio laikraštį „Tiesa“, skaitydavo Vilniaus kinų ir teatrų repertuarus, įsivaizduodavo niekada nematytus spektaklius ir juos vaidindavo.
„Už kelių šimtų metrų gyveno turtingesni kaimynai, jie jau turėjo televizorių. Pas juos pamačiau pirmą spektaklį. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo Šiaulių teatro „Medžiai miršta stovėdami“ su tarpukario žvaigžde aktore Potencija Pinkauskaite“, – ryškų ankstyvos vaikystės įspūdį išsaugojo J. Javaitis.
Pirmas dvi pradinės mokyklos klases jis baigė Išdaguose. Nedideliame namelyje viename kambaryje buvo visos keturios klasės: „Visus kartu mokė labai inteligentiška mokytoja Baranauskienė. Mokytis patiko, tik nemėgau dailyraščio, tačiau dabar gražiai rašau ranka.“
Tėvams pasistačius namą rajono centre, mokslus tęsė tuometėje Šakių Zigmo Angariečio vidurinėje mokykloje. Jo aplinkoje, pabrėžia, nebuvo nieko, kas paskatintų domėjimąsi teatru, kūryba, nebent tas pas kaimynus matytas televizijos spektaklis.
„Mano teatras – iš vienatvės. Po aštuonių klasių išvažiavau į tuomečio Kapsuko kultūros mokyklą. Vadinau save režisieriumi, nors ten ruošė dramos būrelių vadovus provincijai. Tiesą sakant, ten vykdamas labiausiai norėjau ištrūkti iš namų. Atsimenu tą slegiantį jausmą – nuobodulys, nykulys, noras pabėgti“, – pasakoja Juozas.
Su mokytojais jam sekėsi ne tik pradinėje mokykloje. Šakiuose lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir klasės auklėtoja buvo puiki pedagogė Ona Jasinskienė (Radzevičiūtė).
Kultūros mokykloje specialybę dėstė buvusio Kapsuko dramos teatro vyr. režisierius Stasys Čaikauskas, Kauno dramos teatro aktorius Izidorius Petrikas. 1978 m. išvykęs studijuoti į Sankt Peterburgą, pateko pas geriausią to meto režisūros pedagogą, profesorių Georgijų Tovstonogovą.
Asmeninio archyvo nuotr.
Tėviškės vaizdas išliko tik atmintyje
„Noriu grįžti prie Kermušėnų. Jei rašyčiau knygą, jiems skirčiau daugiausia vietos. Iš ten visi mano takeliai, – sentimentų neslepia Juozas. – Dar būdamas studentas iš Šakių nuvažiavau dviračiu į tą vietą, susiradau buvusią stotelę žymintį betoninį stulpelį. Stovėjau ant to žvyrkelio ir raudojau žvelgdamas į tas lygumas, į tuos laukus, kur nieko nebuvo, o aš viską mačiau. Viskas stovėjo akyse – ir nė ženklo. Dabar nebeliko nė to betoninio stulpelio...“
Beje, vaiko akimis tėviškės lygumos, besitęsiančios iki horizonto, atrodė be galo nuobodžios, net atgrasios. Juozas atsimena didžiulę nuostabą, kurią patyrė pamatęs kitokį kraštovaizdį. Pakeliui į Kauną, kur buvo vežamas dirmavonei, leidžiantis nuo Skirpstaujos kalno atsivėrė aukšti Zapyškio slėnio šlaitai. Vaiką, užaugusį lygumose, tas vaizdas sukrėtė iki širdies gelmių. Pakerėjo ir Kaunas, aukšti Nemuno šlaitai, jam atrodę kaip aukščiausi kalnai.
„Po daugybės metų, jau buvau pasimokęs, prakutęs, pamačiau ispanų režisieriaus Carloso Sauros filmą, prasidėjusį Šiaurės Ispanijoje, Kastilijoje, filmuojamais peizažais – lygumos, vien lygumos, ir, Viešpatie, kaip gražu. Pagalvojau, tai galima ir lygumas taip gražiai parodyti? Carloso filmas man tarsi atvėrė akis. Ir tos Šakių lygumos, nuo kurių bėgau, tapo nuostabaus grožio“, – prisipažįsta pašnekovas.
Tiesa, šiandien širdžiai mielą gimtąjį kraštovaizdį tenka pamatyti ne taip dažnai. Progų atvykti yra – čia tebegyvena seserys Meilutė ir Danguolė, bet įleidus šaknis Vilniuje, įsisukus darbuose išsiruošti ne taip lengva.
„Vaikystėje, sovietmečiu, Šakiai man atrodė kaip visiškas užkampis, norėjosi kuo greičiau ištrūkti į platųjį pasaulį – taip diktavo nenumaldomas anksti išprususio vaiko smalsumas, pasaulio pažinimo godulys. Tačiau dabar, kai grįžtu į tėviškę, nepaliauju stebėtis, kokia daugybė čia įdomių, turistinės kelionės vertų kultūros ir gamtos objektų, kultūrinių įvykių ir tradicinių renginių, patyrimų“, – pripažįsta J. Javaitis.
Vardindamas mūsų kraštą garsinančius objektus, jis susizgrimba dar nesilankęs Zanavykų muziejuje. Iš vaikystės prisimena, kad pakeliui iš bažnyčios su senele užsukdavo į Mišiorkio (gal Mišos?) krautuvėlę netoli Šakių turgaus, senelė pirkdavo audinių prašmatnesnei suknelei, sijonui. Svarsto, gal pavyktų tą žydiškąjį pasaulį, jau kadais išnykusį, surasti muziejuje.
Dvasinis ryšys – su mokytoja
„Šakiai manimi nepasinaudojo. Norėjau atiduoti duoklę, bet... – skėsteli rankomis J. Javaitis, paklaustas, ar gimtajame krašte yra tekę pristatyti savo dokumentiką, kalbėti apie filmuose įamžintas šalies kultūros, meno, mokslo įžymybes. – Pačiam siūlytis atrodė nekuklu, o kviečiamas nebuvau. Daug kur esu dalyvavęs susitikimuose su žiūrovais, filmų pristatymuose, bet čia – neteko.“
Tačiau nuoskaudos dėl to jis nelaiko. Juolab kad yra kuo pasidžiaugti – seserys vis dalijasi Kauno, Klaipėdos, Šiaulių teatrų spektaklių, rodomų Šakių kultūros namuose, įspūdžiais, pačios taip pat vyksta į įvairius kultūrinius renginius didmiesčiuose.
„Vieni rajonai gyvena geriau, kiti prasčiau, bet nuo Šakių man veriasi geras vaizdas. Čia rūpinamasi žmonėmis“, – teigiamai įvertindamas pastarojo meto pokyčius rajone, sako kraštietis.
Neramu tik dėl paties žmogaus – kiek yra likę šviesos, atsakomybės už savo paties gyvenimą ir valstybę? Neseniai, kalbėdamas su artimu giminaičiu, išsilavinusiu, turinčiu gerą darbą, besidominčiu kultūra, dalindamasis mintimis apie šalies aktualijas, buvo priblokštas: esą politika jo nedomina.
Tikrą atgaivą Juozas randa bendraudamas su savo mokytoja O. Jasinskiene. Tai tvirtai jį su gimtuoju kraštu siejantis ryšys, grįstas dvasine bendryste.
„Ji apsigyveno manyje su savo siela, savo jautrumu. Mokytoja kūrė eilėraščius, spausdino juos „Draugo“ laikraštyje. Mokėjo kurti ypatingą santykį – nuoširdų, be kažkokios didaktikos. Kai išvažiavau mokytis į Marijampolę, kurį laiką nebendravome, bet po studijų Sankt Peterburge ją susiradau. Tai nėra labai dažni pokalbiai ar laiškai, bet jie lydi mane kasdien“, – pasakoja J. Javaitis.
Jis dėkingas mokytojai ir už paminėjimą „Šakių kalendoriuje“, prie kurio sudarymo ji prisideda. Iki šiol tai vienintelis kūrėjo gimtajame krašte paliktas pėdsakas.
Eduardas iš Griškabūdžio:
