Gintarė MARTINAITIENĖ

Kovo 10 dieną Šakių rotušėje pristatyta naumiestiečio Mindaugo Pauliuko tapybos darbų paroda „Kelionė“. Eksponuojami kūriniai gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų dailininko darbų. Kodėl taip yra? Pats M. Pauliukas mąsto, kad galbūt todėl, jog keičiasi ir jis pats, ir jo mąstymas.

Nuotr. M. Pauliukas pripažino, kad šie darbai visiškai kitokie nei anksčiau, nes dailininkui pradėjo labiau imponuoti ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia.

Skirtingai negu anksčiau matyti kelionių įspūdžiai iš svetimų kraštų, Rotušėje pristatytoje parodoje paveikslai nekalba apie miestus, šalis ar meno vertybes. Pats dailininkas sako supratęs, kad tikroji kelionė yra kiekviename iš mūsų ir ji vyksta nuolat. Be to, jam pradėjo labiau imponuoti ne tai, ką mato, o tai, ką jaučia. „Kiekvienam atskirai – kam į savęs pažinimą, kam į Dievo artumą ar savo įsivaizduoto Rojaus gojų“, - sako dailininkas, apsigynęs ir menotyrininko magistrą. Pats savo parodą jis vadina religinio turinio, tačiau turinčią mažai ikonografiškumo. Pasak M. Pauliuko, kūriniuose privalomas ir emocinis krūvis. Pristatytuose darbuose išskiriami tam tikri motyvai: Rojus gamtoje – žydintys medžiai, Rojaus praradimo istorija – filosofiniai teologiniai motyvai bei kelionė į vidinį rojų, kuri darbuose išreikšta abstrakcijomis ir etapais nuo pirmojo iki penktojo. „Tai iš mano širdies – jums. Galbūt tai kam nors taps artima, malonu, tuomet labai džiaugčiausi“, - parodos atidarymo metu kalbėjo dailininkas.

 

Darbai gana ryškūs ir norom nenorom verčiantys į juos atsigręžti. O atsigręžus vėlgi norom nenorom akys užkliūva už ryškių detalių. Kaip jas kiekvienas interpretuoja, individualu, tačiau abejingų tikriausiai nepalieka. Kaip ir pats darbų autorius. Parodos metu jis buvo įvardintas ne tik kaip puikus dailės mokytojas, kolega, vyras, tėvas, bet ir kaip žmogus enciklopedija, šviesos skleidėjas. „Mindaugo dėka Kudirkos Naumiestyje atsirado spalvos, gyvybė“, - teigė Kudirkos Naumiesčio kultūros centro direktorė Laima Mockevičienė. Meno mokyklos direktorius Einaras Martinaitis džiaugėsi, kad kuklus dailininkas pagaliau išplaukė į platesnius vandenis. „Pažiūrėkite, kiek laiko jis tapo ir darbai vis būdavo eksponuojami tai Kudirkos Naumiestyje, tai Zanavykų krašto muziejuje, o Rotušėje pristatomi pirmą kartą“, - teigė E. Martinaitis. Pats autorius taip pat pripažino, kad jei ne didelis paskatinimas ir dabar, vargu, ar Rotušė būtų sulaukusi jo darbų.

 
Parodos atidarymo proga dailininką sveikino kolegos, artimieji, moksleiviai. Visi kalbėjusieji negailėjo šiltų ir palaikančių žodžių. Mokiniai replikavo, kad jis tiesiog „super“, o sūnus, vis timpčiojo apie darbus kalbantį tėtį ir neištvėręs parodos pabaigos pirmasis, vos jai prasidėjus, išdidžiai įteikė rožę.