Asta GVILDIENĖ

Visai neseniai savo 80 metų Jubiliejų atšventusi mūsų rajone gerai žinoma talentinga poetė, aktyvi Kaimo rašytojų sąjungos ir literatų klubo „Lygumų šaltinis“ narė Janina Marcinkevičienė į gyvenimą žvelgia su optimizmu. Ji puse lūpų pasakoja apie savo kūrybą, šiandien spausdinamą įvairiuose rinkiniuose, antologijose, periodikoje ir apie didžiuosius savo gyvenimo laimėjimus. Tačiau šį kartą su ja kalbėjomės ne apie apdovanojimus ir Padėkos raštus, kuriais nukabinta visa kambario siena. Filosofavome apie gyvenimą.

Nuotr. Poetė J.Marcinkevičienė į gyvenimą žiūri su optimizmu ir mano, kad nereikia gręžiotis atgal į praeitį – reikia džiaugtis šia diena.

Kovo 24 dieną Panenupiuose (Griškabūdžio valsčius) kartu su vyturiais gimusi, o šiandien gyvenimo saulėlydy viena likusi J.Marcinkevičienė atviravo, kad naujus sparnus auginti jau per vėlu, todėl senatvę reikia priimti su dėkingumu, kaip būtinybę, kurios neįmanoma išvengti. „Kuo greičiau tai padarysi, tuo bus ramiau gyventi, - tikino ji. – Reikia susitaikyti su bėgančiais metais,  o ne verkšlenti, kad jau viskas paliko praeityje.“

 
Pasak poetės, gyvenimas, kaip upės tėkmė, tai sraunus, tai vos teka, tai susidrumsčia, įmetus į jį akmenėlį. Iš tiesų, visko būta – ir sunkesnių, ir lengvesnių akimirkų. „Į gyvenimą reikia žiūrėti su optimizmu, nenustoti domėtis naujovėmis, bendrauti su žmonėmis, nesėdėti rankų sudėjus, - kalbėjo J.Marcinkevičienė. – Gyvenimas nestovi vietoje. Kad ir kaip sunku kartais būna – privalome gyventi, nes nėra tokių bėdų, kurios nepraeitų. Tuo save turime ir guosti.“  Ne veltui sakoma, kad kiekvienoje nelaimėje slypi mūsų laimės dalelė, tik reikia mokėti ją pamatyti, o ne piešti likimą tamsiausiomis spalvomis ir eiti iš proto. Ir liaudies patarlė ne veltui byloja: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera...“.

Neišsipildžius jaunystės svajonei tapti žurnaliste, J.Marcinkevičienė visą savo gyvenimą paskyrė darbui mokykloje Kazlų Rūdoje. Daug metų ji mokė vaikus pajausti lietuvišką žodį,  išgirsti jo skambesį ir pamilti jo grožį. Tačiau šiandien galima drąsiai teigti, kad jos jaunystės svajonė taip pat išsipildė. „Mėgau literatūrą, rašinėjau ir į laikraščius siunčiau, tik pirmieji mano raštai buvo ne poezija, o žinios apie žemės ūkį, - prisipažino mokytoja. -  Tarybiniais laikais buvo svarbiau, kiek pieno primelžta ir grūdų prikulta. Tik vėliau atsirado poezijos puslapis. Daug mano rašytų straipsnių buvo išspausdinta ir tuometiniame „Drauge“ – buvau taip vadinama neetatine korespondente. Toks rašinėjimas ir šiandien kaip pomėgis išlikęs.“

J.Marcinkevičienės eiles ir straipsnius spausdino tokie periodiniai leidiniai kaip „Gimtinė“, „XXI amžius“, „Mūsų girios“, „Žaliasis pasaulis“, „Gintaro gimtinė“, užsienio šalių savaitraščiai „Tėviškės žiburiai“, „Krivulė“, ir šiandien ji bendradarbiauja su „Ūkininko patarėjo“ leidžiamu  „Kaimo laikraščiu“. Praėjusiais metais poetė sėkmingai dalyvavo jo tradiciniame poezijos konkurse  „Žydinčios vyšnios šakelė“ ir laimėjo diplomą, kuris puikuojasi šalia „Aitvaro“ nominacijos, 1999 metais suteikusios jai „Metų literatės“ vardą.

„Viskas gyvenime yra prasminga ir keistai susipynę, - samprotavo poetė. – Ir tai suteikia jam savotiško žavesio. Kiekvienas turime gyventi savo gyvenimą tokį, koks jis mums skirtas.“ Pasak jos, anksčiau žmonių tikėjimas buvo daug stipresnis, o šiandien jie vis kritiškiau žvelgia ne tik į praeitį, bet ir į ateitį. „Aš pati kritiškai žiūrėjau į savo tėvelių – paprastų kaimo žmonių nuomonę. Mano vaikai niekada nemąstys taip, kaip aš mąstau, anūkai visai kitaip žiūrės į gyvenimą, - tvirtino J.Marcinkevičienė. – Kiekviena karta vis kitokia. Sakyčiau, vis laisvesnė. Jei anksčiau negalėjome prabilti, tai šiandien turime visą žodžio laisvę ir kartais be reikalo stengiamės vienas kitą perrėkti.“

Į praeitį žiūrinti kaip į istoriją, moteris mano, jog neverta gręžiotis atgal – visi išgyvename daug skausmingų įvykių. Reikia gyventi šia diena ir matyti tik pačias šviesiausias ir gražiausias akimirkas. Ji tokias akimirkas sudeda į savo poeziją, kurią vadina sielos kalba. „Joje mano svajonės, nerimas, ilgesys, viltis, meilė ir bėgančio laiko atspindžiai, - pasakojo poetė. – Įkvėpimo semiuosi iš gamtos, iš tautos istorijos, savo gyvenimiškos patirties ir klasikų kūrybos.“

J.Marcinkevičienės išleistų savos kūrybos knygelių kraitė tikrai ne maža. Ji prasitarė, kad ketina išleisti jau dešimtąją ir, pasak poetės, ko gero, paskutiniąją savo poezijos rinktinę. Beje, pirmoji jos poezijos knyga „Su vyturiais“ pasirodė 1992 metais. Po jos beveik kasmet sekė po vieną knygelę: „Vilties proskyna“ (1993), „Žydėjimo duona“ (1994), „Prie Novužės krantų“ (1996), „Per meilės ižą“ (1998), „Skersvėjų brydės“ (2000). Paskutinės knygelės - „Lyg paukštė pabaidyta“ ir „Per dobilų rasas“, buvo išleistos prieš 10 metų, 2002 – aisiais. Poetė prasitarė, kad dar šią vasarą dienos šviesą išvysianti dešimtoji knygelė vadinsis kaip ir vienas eilėraštis - „Margi dienų rietimai“.

Beje, reikia paminėti, kad ne kiekvienas kūrėjas – rašytojas, poetas, mokslininkas ar menininkas gali pasidžiaugti knyga, sukurta apie jį, kaip atsitiko J.Marcinkevičienei. Rašytoja Elena Dekaminavičienė parašė ir išleido monografiją „Du keliai“, kurioje per poetės kūrybos grožį pasistengė atskleisti J.Marcinkevičienės asmenybę, svajones ir idealus.