Sandra JUŠKAITĖ

Rytoj, rugsėjo 15 dieną, gražų 70-ąjį jubiliejų švęs Kriūkų ambulatorijos vyriausiasis gydytojas Mečislovas Švabas. Juokaudamas jis sako, kad šis jubiliejus išskirtinis tuo, kad pamatęs ribojamo 70 greičio ženklą, jis bus įpareigotas neviršyti šio greičio.

Nuotr. Per visą gyvenimą dalyvavęs įvairiose veiklose, dabar Mečislovas Švabas džiaugėsi puikia žmona, užaugintais sūnumis, patinkančiu darbu, bet vis dar susimąsto, kad žmonėms buvo negeras.

Norėjo būti archeologu, o tapo gydytoju

Mečislovą Švabą jaunystėje traukė literatūra, istorija, kaip jis pats sako, buvo filosofas, o jaunystės svajonė – tapti archeologu taip ir neišsipildė. Tuo metu buvo gūdūs okupacijos laikai, todėl norint įstoti mokytis į svajonių profesijas, reikėjo būti komjaunuoliu, o jis toks nebuvo. Gimęs Vilkaviškio rajone, didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Kaune. Medicina M. Švabas susidomėjo atsitiktinai, kai jo draugas pakvietė kartu eiti į medicinos institutą, kuriame šis turėjo atidirbti už laiku neatsiskaitytus darbus. Draugas pradėjo skrosti lavoną, imti po vieną organą ir rodyti Mečislovui, o kadangi jis buvo filosofas, tai įžvelgė ypatingų sąsajų tarp gyvo ir negyvo žmogaus. Galiausiai, pradėjęs mokytis anatomijos, Mečislovas po metų mokslų buvo paimtas į kariuomenę, o kai grįžo, viską, ką buvo išmokęs, jau buvo pamiršęs. Bet didelio noro dėka mokslai buvo baigti ir tada Mečislovui kilo idėja vykti į Trakų kraštą skleisti lietuvybę. „Su žmonele pagalvojome, kaip bus gerai gyventi gražiame krašte ir su lenkais kalbėti lietuviškai“, – prisimindamas pasakojo M. Švabas. Nors chirurgo darbas buvo siūlomas Trakuose ir Lentvaryje, Mečislovas vis tik grįžo dirbti į Kauną. Per ketverius metus susilaukė dviejų sūnų, o esant sunkioms gyvenimo sąlygoms buvo sunku susirasti butą. „Darbe aš buvau reikalingas kaip juodadarbis, nuolatinis asistentas, vėžinių palatų gydytojas, tačiau toks darbas mane tik užgrūdino“, – apie sunkią darbo pradžią kalbėjo Mečislovas. Sulaukęs šeimos priekaištų, dėl nenoro likti Kaune ir kilus idėjai apsigyventi atostogų metu lankomuose Kriūkuose, ilgai negalvojęs su šeima persikėlė į šiuo metu ypač dievinamą Kriūkų miestelį, kur apsigyvenęs gavo dukart geriau apmokamą šeimos gydytojo darbą.

 
Įvairiapusė veikla

Gyvenant Kriūkuose Mečislovui trūko veiklos, todėl paprašė pirmininko nupirkti žirgų. „Sportavau su žirgais, kartu su kitais važiuodavome į varžybas“, – pasakojo Mečislovas. Būdamas tarybos, Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariu Mečislovas išmoko bendrauti, įžvelgti dirbančio žmogaus savybes, įsiklausyti ir vertinti asmens kompetenciją. „Esu net sulaukęs pasiūlymo būti meru, bet nesutikau, nes tiesiog nesugebėčiau juo būti. Buvau, esu ir būsiu gydytojas“, – apie ištikimybę savo profesijai kalbėjo M. Švabas.
„Kartu su keturiais vyrais buvome sukūrę pirmąją rajone paskolų uniją „Jotijos kraštas“, kad galėtume šelpti vieni kitus. Pradėjus augti finansams, didėjant archyvams, dar dirbant taryboje ir gydytoju pasidarė sunku, dar reikėjo iš naujo išlaikyti šeimos gydytojo egzaminus, todėl teko atsisakyti paskolų unijos veiklos“, –prisimindamas dar vieną savo veiklą aiškino jubiliatas.

Mečislovas Švabas pasakojo, kad po truputį jis ieško žmogaus, kuris galėtų užimti jo vietą. „Norisi, kad šioje vietoje dirbtų norintis ir mylintis darbą daktaras, kuris gyventų netoli, bet tokiais laikais visi pabėga į didmiesčius arba išvažiuoja į užsienį“, – apie nenorą bet kam užleisti savo darbo vietą sakė M. Švabas.

Kiekvienas žmogus turi turėti gyvenimo misiją

„Gyvenimas yra ne tik šokiai ar rodomi visokie šou per televiziją, tai tik savęs apgaulė, kad aš amžinas, kad mirtis, negalios yra toli ir manęs nepasieks. Bet viskas yra labai arti ir tada susimąstai – ką aš turiu padaryti šiame gyvenime, kokia yra mano misija?“, – samprotavo M. Švabas. Paklaustas, kaip įvardintų savo gyvenimą, jis vienareikšmiškai atsakė, kad yra laimingas žmogus. Savo laimę jis pirmiausiai sieja su žmona Irena, džiaugėsi, kad ji pastūmėjo jį apsigyventi nuostabiame, gražios gamtos apsuptame krašte. Gyvos, išraiškingos kalbos nestokojantis Mečislovas laimingas dar ir dėl to, kad Lietuva atgavo Nepriklausomybę.

Santuokoje išgyvenęs 43 metus, Mečislovas Švabas džiaugėsi užauginęs du sūnus – Paulių ir Egilį, iš kurių vienas yra ūkininkas, o kitas – inžinierius. Nei vienas sūnus nepasekė tėvo pėdomis, nes pasak Mečislovo, reikia ypatingų savybių, kurios būtinos tokiam darbui. Mečislovas džiaugiasi turėdamas šaunią žmoną, bet paatviravo, jog ji jam yra labai kritiška. „Tai aš jai nenusiprausęs, tai nenusiskutęs, tai koją ant kojos laikau uždėjęs, tai marškiniai ne tokie, bet paskui ir aš sutinku, kad ji teisi“, – šypsodamasis atviravo Mečislovas. Paklausus , ar užtekdavo laiko šeimai, vyras atsakė, kad dėl visų politinių darbų, sporto, įvairių kitų veiklų, laiko labai trūkdavo.

36 metus Kriūkuose gyvenantis Mečislovas pasakojo, kad jis dar buvo Kauno jojimo veteranų klubo valdybos narys, vyriausiasis klubo raitelis. Šiais metais birželio mėnesį jojimo varžybose senjorų grupėje jis laimėjo antrąją vietą. Apie atsiradusius žirgus jo gyvenime jis pasakojo, kad kai atsikraustė gyventi į Kriūkus, darbo buvo nedaug, todėl susidomėjo žirgais. „Su kaimo jaunimu patys kalėme gardus, statėme trąsas, treniravome žirgus, net iš paprastų arkliukų bandėme ištreniruoti sportinius žirgus. Nei vienais metais šventės neapsieidavo be jojimo varžybų“, – šypsodamasis pasakojo M. Švabas. Pasak jo, žirgas yra didybės, stiprybės, ištikimybės ir jėgos simbolis.

Laisvu nuo darbo metu, Mečislovas skaito dvasinio pobūdžio knygas, domisi įvairiomis religijomis. Ypač mane sužavėjo Amerikoje bestseleriu tapusi knyga – „Rojus egzistuoja: pasakojimas apie mažo berniuko nuostabią kelionę į rojų ir atgal“. „Aš esu tvirtai įsitikinęs, kad gyvename labai daug kartų, nes žmogus per vieną gyvenimą negali tapti tuo, kuo nori. Viskas turi būti meilėje, ir jei žmonės laikytųsi dekologo, tada pasaulis pasikeistų per 21 dieną“, – savo įsitikinimus dėstė M. Švabas. Pasak jo, į žmogų jis žiūri ne kaip į mėsos gabalą, ne į organų visumą, bet kaip į dvasinę būtybę. Pyktis, malonumų siekimas, pinigai, garbės, valdžios troškimas – visa tai yra ligų priežastys. „Mano gyvenimo tikslas ir tikrasis laimės siekimas – susisiekti su kūrėju. Tas, kuris yra už visus aukštesnis ir geresnis, niekada neina į politiką vadovauti, jis eina tarnauti į bažnyčias, į globos namus, kad būtų arčiau tikėjimo“, – teigė pašnekovas.

Paprašytas išvardinti savo neigiamas savybes jubiliatas akcentavo, kad jis labai greitai užsiplieskia, anksčiau buvo labai arogantiškas, mėgdavo išgirsti pagyras apie save. Turbūt kaip ir daugeliui, kalbėti apie savo teigiamas savybes, Mečislovas nepanoro, tiesiog įvardijo, kad jam būdinga viskas po truputį.