Asta GVILDIENĖ

Prasidėjus naujiems liturginiams metams, ir vėl visų širdyse stebuklo laukimas – tylus adventinis laikotarpis. Tai pasiruošimo Kristaus atėjimui į šį pasaulį metas. Pas mus jis šiais metais prasidėjo visa savaite anksčiau, lapkričio 23 – ąją. Mūsų kraštiečių florisčių Daivos Bublaitienės ir Simonos Kudirkienės bei marijampolietės Linos Labanauskienės surengtoje parodoje adventinių vainikų žvakelės šildė susirinkusiųjų sielas.

Nuotr. Floristikos profesionalių (iš kairės): Simonos Kudirkienės, Daivos Bublaitienės ir Linos Labanauskienės Advento ir Šv.Kalėdų vainikų paroda sušildė susirinkusiųjų širdis.

Nuo puokščių rišėjų iki floristikos meno

Taip jau šiemet įvyko, kad pirmosios adventinio vainiko žvakelės buvo uždegtos būtent čia, profesionaliosios floristikos parodoje, skirtoje Advento ir Šv.Kalėdų vainikams. Pasak „Žiedų salono“, Šakiuose veikiančio jau dvylika metų, savininkės Daivos, gėlių komponavimo istorija sena kaip ir žmonijos. Puošyba gėlėmis buvo populiari visais laikais, nes ji suteikia savotiško jaukumo, pasitenkinimo, džiaugsmo. Apie tai byloja iki mūsų dienų išlikę architektūros paminklai, dekoratyvusis menas, dailės kūriniai, poezijos posmai. Per amžius namuose buvo merkiamos gėlės, puošiamos šventyklos, dievų statulos. Jos buvo naudojamos kultinių apeigų metu ir turėjo gilesnę simbolinę reikšmę. Pasak istorijos šaltinių, floristikos užuomazgos atsirado bronzos amžiuje – tai rodo rasti  gėlių merkimo indai. Kasinėjant senojo Egipto piramides buvo aptikta fikuso, finikinės palmės ir kitų dekoratyvinių augalų sėklų bei lapų, o garsiojo faraono Tutanchamono kape tarp gausybės auksu spindinčių lobių gulėjo jautrus jo žmonos atsisveikinimas – sudžiuvęs vainikėlis, nupintas iš rugiagėlių, aguonų ir linų žiedų. O vieną iš septynių pasaulio stebuklų – kabančius Babilono sodus taip pat galima pavadinti garsiu floristikos pavyzdžiu. Žmonės, kurie senais laikais augino, rinko ir rišo gėles, buvo vadinami puokščių rišėjais ir tik apie 1850 metus ši profesija pradėta vadinti floristikos menu, be kurio šiandien jau neįsivaizduojame savo gyvenimo ir didžiausių švenčių.

 
Dovanoja džiaugsmą ir geras emocijas

Nors Daivos ir Simonos vaikystės svajonės nebuvo susijusios su floristika, tačiau visos moterys, pasak jų, nuo gimimo turi gyslelę šiam menui. Be to, gyvenant provincijoje, tenka ir gėlių darželius prižiūrėti, ir daugiau būti gamtoje. Baigusi Miškų ir aplinkos apželdinimo kolegiją Kaune, Daiva ir toliau ieškojo sąlyčio su augaliukais. Simona, dar besimokydama vidurinėje mokykloje, padėdavo Daivai, vėliau  studijavo Dailės akademijoje Vilniuje. Daiva 2002 metais baigė Tarptautinę floristų mokyklą Klaipėdoje, kur žinių sėmėsi iš žinomų ir pripažintų Lietuvos ir Europos floristų. Šias žinias jos nuolat gilina įvairiuose kursuose ir seminaruose, dalyvauja ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje vykstančiuose renginiuose. Iš ten parsivežtos naujausios madų tendencijos ir idėjos atsispindi jų puokštėse. Labiausiai mūsų kraštietėms įsiminė Šiluvos bažnyčios puošimas atlaidams kartu su tokiais pasaulinio lygio meistrais kaip Peteris Hessas ir Jordi Pasqual, dalyvavimas Venspilio miesto gėlių kilimų šventėje Latvijoje, iš kur grįžo su priziniais apdovanojimais. Vis dar neblėsta florisčių įspūdžiai, parsivežti iš Gironos festivalio „Gėlių laikas“ Italijoje, Europos floristų taurės čempionato, vykusio Havirovo mieste, Čekijoje. Veiklios šakietės nesnaudžia. Jos yra vienos iš Lietuvos nacionalinės floristų asociacijos, įkurtos 2010 metais, steigėjų. Daiva ir Simona savo ateities be gėlių jau neįsivaizduoja. Jos sako jaučiančios didelį malonumą, kad gali žmonėms dovanoti džiaugsmą ir geras emocijas. „Gėlės – tai jausmų kalba, -tvirtino Daiva. – Todėl visada padedam savo klientams išsirinkti ne tik gėlių rūšį, bet ir spalvas.“ Salonas „Žiedų sala“ siūlo ne tik gėlių puokštes pačiomis įvairiausiomis progomis, bet ir puošia vitrinas, pokylių sales, bažnyčias, klientų pageidavimu gėles floristės nuveža ir įteikia nurodytam asmeniui, gyvenančiam ne tik Šakių mieste, bet ir aplinkiniuose miesteliuose.  

Kiekvienais metais trokštame tinkamai pasiruošti Kristaus atėjimui į šį pasaulį, nutiesti Viešpačiui kelią į savo širdis, tačiau gyvename tokiu metu, kai dienos prazvimbia pro šalį kaip kino filmo kadrai ir vėl iškyla klausimas: kaip šįkart įprasminti šį stebuklo laukimą? Gal reikėtų pradėti nuo ramybės savyje ar žvakės šviesos adventiniame vainike? Taigi nuo floristikos, kuri, pasak Simonos,  tuo ir žavi, kad tai labai trumpas ir sezoniškas menas, nespėjantis atsibosti. Šiandien be jo neapsieinama ir tamsiuoju prieškalėdiniu fizinio ir dvasinio apsivalymo, ramybės ir susikaupimo laikotarpiu, trunkančiu keturias savaites iki gruodžio 25 – osios.  Natūralūs rankų darbo adventiniai vainikai namus ir biurą pripildo jaukumu ir šv.Kalėdų laukimo džiaugsmu.  Kalėdiniai vainikai gali būti dviejų rūšių: žali - supinti iš visžalių spygliuočių šakelių (eglės, pušies, tujos, kėnio) bei sausi - pagaminti iš džiovintų augalų ir vaisių, samanų, medžio žievės, kankorėžių ir kitų gamtinių medžiagų. Šių vainikų karkasai (pagrindas) dažniausiai gaminami iš šiaudų. Iš storos vielos padaroma norimo skersmens žiedo forma ir ji apsukama šiaudais, sutvirtinant juos vielute ar stipriu siūlu. Tuomet prie tokio šiaudinio pagrindo tvirtinamos kalėdinės dekoracijos. Pasak Daivos, tradiciškai Kalėdų spalvomis laikomos žalia (ramybė, amžinybė), raudona (gyvybė), auksinė (turtas) ir balta (šviesa, džiaugsmas, tyrumas). Advento metu naudojame prislopintas spalvas - balintus, tamsintus ir tarpinius tonus. Be tradicinių spalvų, kiekvienais metais floristikoje, taip pat kaip ir drabužių madoje, atsiranda ir madingų kalėdinių spalvų, kurios aktualios tiktai vieną sezoną, kaip, pavyzdžiui, tamsiai mėlyna, prislopinta oranžinė, raudono vyno, žalia, samaninė. Tačiau dekoravimas turėtų derėti su interjere jau esančiais tonais. Tradicinis Advento vainikas puošiamas keturiomis žvakėmis. Jos reiškia keturias  Advento savaites (trys violetinės, išreiškiančios atgailą, ir viena rožinė - džiaugsmą dėl tuoj gimstančio Jėzaus).  Ne viena rajono šeima jau daugelį metų  puoselėja tradiciją - kiekvieną Advento sekmadienį susėdus prie stalo uždegti po vieną adventinę žvakę.