Sausio 26 dieną Gelgaudiškio kultūros centre vyko tradicinis liaudiškų kapelų sambūris „Su barsuku ant kito šono“, skirtas Gelgaudiškio kapelos 20 – mečiui paminėti. Ieškant kapelos šaknų, paaiškėjo, kad pirmasis muzikantų kolektyvas susibūrė dar 1979 metais.

 

 

 

Pasak Gelgaudiškio kultūros centro direktoriaus ir kapelos vokalisto Edgaro Pilypaičio, pirmieji  kultūros namai buvo įkurti vadinamoje miestelio pakalnėje, šalia viešosios bibliotekos. Juose dirbo vienas žmogus – direktorius, kuris organizuodavo vasaros šventes, stalo žaidimus, šokių vakarus. 1979 metais atsirado galimybė kultūros namus perkelti į šiandieninį pastatą, kur „Gelgaudiškio melioracija“ pasistatė salę. Tuomet kultūros namams vadovavusi Donata Žilaitienė čia pradėjo burti meno kolektyvus ir būrelius. Pirmoji mini kapeliukė susikūrė iš trijų žmonių: joje grojo tik broliai Algis ir Lionius Andriulaičiai bei Jonas Uloza. Po kurio laiko prie jų prisijungė Kazys Vinteris, dar vėliau - Romas Žilaitis. Jis tapo kapelos vadovu ir po truputį kapeliukę pradėjo plėsti. Kultūros namų direktorei  išėjus į dekretines atostogas, kolektyvas ėmė mažėti: keitėsi vadovai, skirstėsi darbuotojai. 1991 metais  iš gyvenimo pasitraukus R.Žilaičiui, galima sakyti, baigėsi ir kapelos gyvavimas. Porą metų kapeloje niekas nemuzikavo, kol kultūros namams nepradėjo vadovauti Rimantas Bosas. Dešimt metų kapelai vadovavo jis, o kitus dešimt – Nijolė Urbanavičienė. Todėl, pasak E.Pilypaičio, gelgaudiškiečiai šeštadienį šventė pirmąjį nepertraukiamos kapelos veiklos dvidešimtmetį.

 

 

Per tuos metus Gelgaudiškio kapelos sudėtis daug kartų keitėsi. Tai natūralus procesas. „Vieni aptingdavo, kitiems trukdė darbas, tretiems grojimas trukdė gert... Kaip bebūtų gaila, bet buvo ir tokių muzikantų, - atviravo kapelos vokalistas. – Čia gyvenimo dėsnis: jei auksinės rankos, tai ir gerklė auksinė...“ Kapelos senbuvis – armonikierius Pijus Damušis, su armonika grojantis nuo pat vaikystės, Gelgaudiškio  kapeloje muzikuoja daugiau nei 20 metų ir be to jau, matyt, gyventi negali. „Šiandieninį kolektyvą sudaro dešimt žmonių. Galima sakyti, trys kartos vienoje kapeloje groja – muzikantų amžius nuo dvylikos iki 74 metų, - pasakojo N.Urbanavičienė. – Du vokalistai ir aštuoni instrumentalistai.“ Keturi iš jų – Urbanavičių šeimos atstovai. Kapelos vadovė groja akordeonu, jos vyras Saulius – perkusiniais instrumentais, sūnus Karolis griežia smuiku, o sūnus Dovydas  - klarnetu. Būgnus kapeloje muša Giedrius Kriaučiūnas, akordeonu groja Stasys Bilinskas, perkusiniais – Deivydas Sederevičius, armonika – Pijus Damušis. Kapelos vokalistai ir auksiniai Gelgaudiškio balsai - Edgaras Pilypaitis ir Neringa Navikauskaitė, kuri  šiuo metu moko dainavimo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje ir dainuoja Petro Bingelio chore. Šiandien kapelos vadovė suskaičiavo jau net apie 20 kapeloje grojusių gelgaudiškiečių.

 

 

Tikriausiai pats kurioziškiausias ir įsimintiniausias įvykis kapelos nariams – dalyvavimas „Gero ūpo“ varžytuvėse, kurias organizuoja Lietuvos nacionalinė televizija. „2006 metais tapę „Gero ūpo“ nugalėtojais, pajutome, kad esame savų labai palaikomi ir mylimi, - tvirtino E.Pilypaitis. -  Įsivaizduokite, už mūsų kapelą per visus turus buvo balsuota 25 tūkst. kartų. Dėl to vėliau net buvome apkaltinti balsų pirkimu ir mūsų laimėjimas kurį laiką buvo anuliuotas. Dabar, pasižiūrėkite, jei po šimtą ar daugiau įspaudžia, tai labai gerai...“ Kapelos vadovei labiausiai įsiminė sutiktuvės, kai jie, nugalėję, apie 2 val. nakties grįžo iš finalo Nidoje. „Niekada nepamiršime dar nerestauruotų dvaro rūmų laiptų, nusėtų bijūnų žiedais, raudono kilimo, eurovizinės dainos „We are the winners“, fejerverkų, šampano  ir gelgaudiškiečių sveikinimo šūksnių“, - pasakojo N.Urbanavičienė. „Iš pradžių nesupratome, kodėl prie Mozūriškių degalinės mus pasitiko gaisrinė su įjungtais švyturėliais, - prisiminė kapelos vokalistas. - Su sirenomis buvome palydėti iki pat Gelgaudiškio. Niekas neleido net instrumentų išsikrauti – važiavome tiesiai  iki dvaro rūmų, kur mūsų vidury nakties laukė minia žmonių. Vėliau sužinojome, kad po miestelį važinėjo mašinos su megafonais ir šaukė: „Visi į dvarą... Visi į dvarą...“ Gelgaudiškiečiai mus sveikina, o mes tai suprantame, kad ne mes, o jie savo balsavimu padarė tą stebuklą, jog tapome nugalėtojais.“ Pasak E.Pilypaičio, buvo taip gera, kad net dabar, praėjus beveik septyneriems metams, tas sutiktuvių akimirkas jis prisimena su tokiu saldumu, kurio žodžiais neįmanoma apsakyti.

 

 

Gelgaudiškio kultūros namų direktorius tvirtino, kad po „Gero ūpo“ kapela tapo labai žinoma. „Buvo toks pakilimas, kad nespėjome važinėti po vasaros šventes visoje Lietuvoje. Kartais per dieną po du koncertus tekdavo atlaikyti. Minusas tas, kad esame paprasti, kuklūs kaimo žmonės ir nesugebėjome savo žinomumu pasinaudoti, t.y. užsidirbti“, – juokėsi vokalistas, kalbėdamas apie grupes, kurios šiandien moka išnaudoti tokias sėkmingas situacijas. Pasak N.Urbanavičienės, kapelos repertuaras labai platus, per 60 kūrinių, tačiau yra ir daugiau – jie mažiau populiarūs. „Stengiamės nekopijuoti kitų kapelų dainų, ieškome senų originalių kūrinių, turime daug mūsų armonikieriaus Pijaus kūrinių. Savotiška mūsų vizitine kortele tapo jo sukurta daina „Suvalkija“, - pasakojo ji. - Į koncertus galime vykti labai mobilia mažesne sudėtimi, kuri telpa į vieną automobilį. Jei negali dainuoti vokalistas, tai groja instrumentalistai.“ Akivaizdu, kad gelgaudiškiečiai ir šiandien savo kapelą ne mažiau myli. Šeštadienį jos pagerbti susirinko ne mažiau nei 280 gerbėjų - jiems visiems net sėdimų vietų salėje neužteko.